MAMA TIK ŽMOGUS

„Dukra buvo išvažiavusi į varžybas. Pirmokėlė, pirmosios varžybos užsienyje, mano nerimas begalinis, pasikalbėjoms vakare telefonu, kažkoks graudulys ir gerumas apėmė,nusprendžiau paskambinti savo mamai. Gal ji irgi mano skambučio laukia? Mūsų santykiai visada buvo prasti, vyrai ir alkoholis jai buvo svarbesni už mus: augome su močiute, tėvas mus dar darželinukus paliko. Paskambinau mamai, pašnekėjom porą minučių: visa kalba apiebrolius, dar pasiguodė, kad peršalusi, ir staiga – „Nebegaliu kalbėt, iki, einu arbatinuko užkaist.“ Net per širdį perbraukė, juk taip retai bendraujam. Va tokie mūsų pokalbiai su mama. Jei blaivi. Jei girta – nė neverta kalbėt. Jau dešimt metų tėvo nemačiau. Jis neskambino, aš telefonu jo nepasiekiau. Vestuvės, vaikų gimimas, mano sėkmė darbe, net įkurtuvės naujame name – jis nieko nežino, jam nelabai ir rūpi. Užtat ir jaučiuosi našlaitė, turėdama gyvus tėvus. Jūs net nežinot, kaip tai baisu. O dar baisiau yra norėti, kad jie būtų mirę, nes gal jausčiausi geriau… Aš turbūt nenormali, kad tokiame amžiuje man dar taip reikia tėvų ir kad aš linkiu jiems tokių blogų dalykų?“Aš atsidūstu ir nežinau, ką pasakyti. Tik išklausyt ir pasakyti, kad myliu. Žinau, kad tų žodžių tu lauki ne iš manęs.

Mieloji, tu jau pati mama ir pastebėjai, kad vaikai mamas myli instinktyviai, tiesiog šiaip sau, už nieką, kaip žvėriukai prie jų prisiriša ir glaudžiasi. Būti savo vaikui dieviška tobula būtybe – apdovanojimas, kurį gauni iš anksto už būsimus mamos nuopelnus. O kokie nuopelnai bus, dar nežinia: augini, kaip moki, esi tokia mama, kokia tik sugebi būti. Dabar. Kas iš to, kad paskui žinosi, ko nereikėjo ir ką reikėjo daryti?

Psichologai pasakoja, kad jei pirmoji gyvenimo meilė (ma- mai, tėvui ar abiem) būna susijusi su skausmu ir išgyvenimais, tai nuoskaudos suaugus gali persekioti visą gyvenimą. Ir ga- dinti santykius su kitais žmonėmis. O ką, jei mama (ta dievybė, kurią vaikas myli) draudžia, baudžia, reikalauja, rėkia, neduoda valgyt ar kemša jėga? Neužjaučia, bara, palieka vieną, verčia daryti tai, ko nenori?

Laimingi tie, kuriuos mylėjo, kuriems bučiavo užpakalius ir nešiojo ant rankų. Žinau, sunku susitaikyti, kad tavo mama ne tokia ypatinga, kokia atrodė, kol buvai visai mažytė. Jos galvoje pjovėsi demonai, o širdyje ošė audros, ji buvo moteris, kuri jautė nerimą, skausmą, liūdesį. Gal jai trūko meilės. Tu net nežinai, kaip jai buvo sunku tada, kai jūs buvot maži. Ji nelabai stipri, ji ne pati protingiausia ir ne pati gražiausia, ji kartais įkyri, turi savybių, kurių nekenti, bet savyje jų randi ir dėl to dar labiau ant jos pyksti.
Mama tave augino taip, kaip mokėjo. Ir pridarė klaidų. Ir neteisingų pasirinkimų. Ji elgėsi taip, kaip jai tada atrodė geriau: rinkosi laikinus vyrus tada, kai reikėjo rinktis vaikus, rinkosi alkoholį, kai reikėjo spręsti problemas. Ji buvo pavargusi. Nelaiminga. Nusivylusi. Tokia, kokia ir tu kartais būni. Ji gal niekada nesibarė, nes jos tiesiog nebūdavo namie…
Kodėl net užaugus mums vis dar norisi tikėti, kad tėvai yratobuli ir ypatingi? Ir labai pykti ir nusivilti, nes taip nėra.


Jau mačiau, kaip galima pykti ant mamos, kuri užaugino. Dar labiau galima pykti ant tos, kuri paliko, nes… nenorėjo būti mama. Kas, kad protu suvokiam, jog ji galėjo pasidaryti abortą, bet pasirinko devynis mėnesius būti kartu, išnešioti ir pagimdyti. Ji nieko blogo nepadarė, neįskaudino, nekankino, neišmetė bet kur – tiesiog paliko ten, kur kūdikį galėjo rasti kas nors kitas. Ji nebuvo blogas žmogus, tik per silpna ir psichologiškai palūžusi, kad pajėgtų deramai išauginti žmogų…
Mes išmokstam atleisti viską visiems kitiems, tik kažkodėl saviems tėvams negalim atleisti pačios didžiausios įsivaizduojamos nuodėmės – to, kad jie yra tik žmonės.
Gal prabangus kremas ar kvepalai, kuriuos pernai dovanojot mamai, peržiemojo pamiršti nešildomame sodo namelyje. Gal ilgas laiškas, kurį parašėt šiemet su visa savo meile, liks neperskaitytas arba nesuprastas. Gal net susibarsit šventinį savaitgalį, kai aplankysit ar kalbėsitės telefonu. Gal ji vėl sprogdins galvą neprašytais patarimais ir mokys gyventi, nes pati nemokėjo. Gal padarys ir jau padarė daugybę nesąmonių.

Reaguokit ramiai, mama – tik žmogus.

 

Tekstas iš žurnalo LAIMĖ, kai jis dar buvo Laima,  2O18 GEGUŽĖ

KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: