KAIP JAUSTIS? KAIP NORI!

Paskaitėm knygose ir žinom, kaip kalbėtis, kad mus girdėtų ir gal net suprastų. Atrodo, paprasta – mes neturim sakyti tai, ką kitas blogo padarė, o galim kalbėti tik apie tai, kaip dėl to jaučiamės. „Tu neturi taip jaustis,“ – išgirstam konflikto metu, kai tik įsidrąsinam pasakyti, ką jaučiam. „ Aš neturiu taip jaustis? Rimtai?“ Argi man gali nurodyt, kaip turėčiau jaustis? Gal iš viso neturiu teisės jaustis taip, kaip jaučiuosi? Ir jausti tai, ką jaučiu? Ypač jei tai *negeri* jausmai.

Jos mama labai sirgo. Kažkoks krešulys galvoje užkimšo kraujagyslę, mama atgulė. Ilgam. Tiesa, medikų ir dukros priežiūra buvo puiki, mama atsistojo ant kojų. Silpnai, bet stovėjo. Vaikščiojo. Tik niekada jau nebebuvo ta pati. Silpna, nebesavarankiška ji tapo vaiku, kuriuo reikėjo rūpintis. Dukrai teko tuo pat metu rūpintis ir mažuoju broliu. Kai po rūpesčių dešimtmečio mama iškeliavo į amžinos ramybės šalį, dukra pasiklydo savo jausmuose. Netektis, ašaros ir kažkur besikalantis džiaugsmas, o gal greičiau palengvėjimas, kad viskas baigėsi. Kaip sužeistas žvėriukas spąstuose ji blaškėsi plakdama save už tai, kad jaučia tai, ko nereikia jausti. Tai, kas gėda. Tai, kas nepriimtina. Ir jautėsi kalta. Kaip galima džiaugtis mamos mirtimi? O kaip galima pagaliau išsimiegoti? Išvažiuoti atostogų? Pradėti gyventi ir savo gyvenimą? Žinau, tie, kam jautri tema, pasakys, kad ji beširdė. O jūs pabandykit dešimt metų taip pagyventi ir tada pakalbėsim. Visi gudrūs pamokslauti, o tie, kurie nebuvo nei arti tokioje situacijoje, garsiausiai rėkia, teisia ir moko gyventi.

 

APSISUKIT ANT KULNO

Emocijos ir jausmai – mūsų psichikos dalis. Iš kur jos tokios? Aš nežinau, kiek genai, auklėjimas, aplinka, patirtys (kurios daugeliu atvejų yra tik atsitiktinumų grandinė) tai lemia. Oh baby, jei būtų taip lengva tas emocijas suvaldyti, pakeisti, tai pasaulis būtų daug geresnis gyventi.

Na, įsivaizduokit, kad galima būtų išsimylėti. Priežastis yra – nes tas ar anas sudaužė širdį ir galbūt tai padarė ne pačiu gražiausiu būdu. Apsisuki tris kartus ant kulno, visoms pasaulio šalims pasakai, kad jis tavęs nevertas (arba pats durnas), o tavo jausmas jam kvailas, spragteli pirštais ir viskas. Ramybė užlieja nuo priaugintų blakstienų iki vakarykščio pedikiūro.
Kaip būtų smagu nepavydėt vaikystės draugei turtingų tėvų ir sotaus gyvenimo, kai viską, ką Tu turi, pasiekei pati ir vis dar keturiasdešimtmečiui atėjant gyveni nuomojamam bute. Na, ir kas, kad pavydi? Nenuodiji gi draugei gyvenimo.
Gera būtų nustoti jausti keistą malonumą, kai žlugo įmonė, kuri tave ir kolegas laikė ne daugiau kaip vergais, išnaudojo, vėlavo mokėti algas.
„Jei būsi liūdna, niekas su tavim nenorės draugauti“ – sakė tėvai melancholiškai intravertei. Gal ji išmoko nejausti liūdesio? Aha, aš ryškiai pamenu, kaip nuo vaikystės mokė: „pyktis grožiui kenkia“. Pakenkė, matyt, labai. Grožis arba dingo arba jo niekada nė nebuvo :)
Neapykanta įskaudinusiam, sužeidusiam,  – ai, tik nepasakokit, kokie visi tyri. Kiek daug to jausmo yra giliai ir net prisipažinti apie jį nesinori net sau.
„Paleisk, atleisk“ – geriausias patarimas, kuriuo neįmanoma pasinaudoti. Nei iškart, nei vėliau lydekai paliepus man panorėjus. Negali atleist – na niekaip, kad ir kaip norėtum. Užklumpa. Dirbi su savim. Bandai pamiršti, neigi. Bet neatleidi. Nes skauda. Ir jauti ką jauti, kas kad tai labai nekriščioniška. Žmogiška užtat. Neatsukti kito žando, kai užtvojo pakankamai per vieną.

 

O DULKES SUŠLUOKIT PO KILIMU

Mes išmokstam slėpti viską, kas netinkama/negražu/netobula eksponuoti. Pyktį maskuojam kunkuliuojančia energija, liūdesį – plastmasine šypsena, pavydą – begaliniu susižavėjimu, net nežinau, kuo maskuojam pasitenkinimą dėl svetimų nesėkmių ir trauką tam, kas neturėtų traukti.
Kodėl taip darom? Nes mums atrodo, kad tie, visi kiti, kurie mums autoritetai, tai tikrai taip nesijaučia. O jie irgi velnių prišveitę ir jaučia tai, ką jaučia, tik nerodo. Nustebtum, jei sužinotum, kiek toksiškų, liguistų, blogų jausmų slepia tavo idealai, žavingi gyvenimo ir interneto veikėjai, tėvai, net gerbiamas kunigas, mėgstamas rašytojas ar savi vaikai. Jei norėtum į juodą sąrašą įrašyti kiekvieną, kuris turi blogų minčių ar jausmų, visas pasaulis ir Tu pats/pati būtum tam sąraše.

Ne mūsų jausmai, o poelgiai kalba tikrą tiesą apie mus. Daryk ką nori, tik dėl tavo jausmų ir emocijų neturi skaudėti kitam. Nežinau, kaip jums, bet man paskutinė riba nubrėžta ten, kur prasideda kito žmogaus skriauda. Emocinė pirmiausia. Ir fizinė irgi.
Tarkim meilė arba jos nebuvimas. Ne tavo kaltė, kad nustojai mylėti tą, kurį mylėjai. Ir ne jo kaltė irgi. Niekieno kaltė. Ir niekas nepasakys, kodėl taip atsitiko. Galima nustoti mylėti tą, kuris buvo nuostabus, supratingas, rūpestingas ir jautrus. O galima tebemylėt tą, kuris visiškas šiknius. Jei esi įsipareigojęs ir įsimyli kitą, tai netampi iškart blogu žmogumi. Būna gi, kad meilė taip ir numiršta neišsipildžiusi. Gal ji tik ženklas, kad santykiuose kažkas ne taip gerai, kaip atrodo, jei nebemyli to, ką mylėjai ir atėjo laikas pagalvoti apie išsiskyrimą? Tol, kol nepradedi art keliuose frontuose, kol elgiesi padoriai, kol supratingai ir jautriai dedi santykiuose tašką arba bandai juos reanimuoti, daug šansų, kad viskas baigsis laimingai jums abiems. Arba ir trims. Panieka – bjaurus jausmas, tai tik tavo reikalas, jei paniekos netransliuoji trečiosioms šalims, kol nesistengi pakenkti, kad kitas kentėtų, visai nieko bloga. „Kartais norėčiau ją užmušti“ – pykčio akimirką pasako jis ir pats savęs išsigąsta. Supranta, kad niekada taip nepadarys, bet juodų jausmų puokštė buvusiai žmonai akimirkai atima sveiką protą.

Jei nemyli savo tėvų ir jauti jiems pyktį, tai nesi blogas žmogus, bet tik pabandyk prasitart apie tai viešai. Kaip neseniai viena moteris FB Motinos dienos proga pratrūko apie savo negražų jausmą mamai. Ji drąsi. Amerikiečiai pasakytų „ I own my feelings“ – mano jausmai priklauso man ir aš už juos atsakau.

IR PARUOŠKIT BILIETUS KONTROLEI

Aš irgi atsakau už savo ir jaučiu tai, ką jaučiu, bet ar norėčiau apie tai pasakyti garsiai? A? Kai nerodom jausmų, reiškia juos kontroliuojam ir esam sveiki? Nebūtinai. Jei leidžiam sau jaustis taip, kaip jaučiamės ir nekalam prie kryžiaus kaip didžiausių nusidėjėlių, yra neblogai. Jei neleidžiam sau jausti, užtvenkti blogi jausmai išsitaškydami užgaus ne tik kitus, labiausiai – mus pačius. Arba tyliai sėdės apsikabinę vidaus organus ir pamažu juos grauš. Iki ligos.
Jei jaučiam tai, ko jausti nenorėtume ir dėl to netveriam savo kailyje, vis kažkas negerai, staltiese kelelis į psichoterapiją. Specialistas padės iškapstyti, susigaudyti, rasti priežastis.  Ir bus aiškiau=geriau.

Ta jauna moteris mamos mirtį išgyveno kaip sugebėjo. Taip, kaip kiekvienas turim teisę išgyventi išsiskyrimą, netektį, skausmą, širdgėlą, skriaudą – na ir kas, kad tada susiplaka į vieną kokteilį patys negražiausi jausmai, apie kuriuos baugu prasitarti kitiems ir prisipažint sau.
Net blogiausi jausmai nepadaro mūsų blogais žmonėmis.
Turim teisę jausti tai, ką jaučiam.
Ir nejausti to, ko nejaučiam.

Jei manot, kad tai  nuodėmė, atleidžiu.
Ir sau, ir jums.

KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: