17. Kas bus, kai nieko netrūks?

Mums vis dar daug norisi ir daug trūksta iki laimės. Atrodo, kad gerai gyvensim, kai viską turėsim. Kai pasieksim. Kai nieko netrūks. Va tada, tai pagyvensim be rūpesčių, ane? Ir jei jums iki laimės trūksta tik kelių milijonų, papasakosiu šitą istoriją.

Papasakosiu apie eksperimentą  Universe 25, kurį nuo 1968 iki 1972-ųjų darė amerikiečių etologas John B. Calhoun. Beje, eksperimentas buvo kartojamas ne kartą kartų ir viskas buvo taip pat.

Žiurkėms (nors visur rašo, kad pelės – nelyginkit žiurkių su pelėm, intelektas žiurkių gerokai aukštesnis) padarė didelį narvą, sukūrė idealias gyvenimo sąlygas. Jos turėjo tinkamą temperatūrą, nenustojamą vandens, maisto tiekimą, lizdų sukimui reikalingas medžiagas, nebuvo plėšrūnų, buvo net medicinos paslaugos (skiepai?), kad apsaugotų populiaciją nuo užkrečiamų ligų.  Vieninteliu ribojančiu dalyku buvo erdvė. Kvadratinis narvas 2,7 metro kraštinėmis,  1,4 m aukščio ir, beje,  maksimaliai jame galėjo gyventi  3840 žiurkių. Beje, tokio „gyventojų“ kiekio  narvas niekada nė nematė. Paėmė  tyrėjai 4 žiurkių poras leido joms gyventi idealiomis sąlygomis.

Skaitykit ir galvokit apie žiurkes idealiomis sąlygomis. Arba apie žmones, kuriems nieko netrūksta. Utopija, apie kurią žmonės svajojo nuo Platono laikų. Ir jūs ir aš pasvajoju.

 

TOKS BUVO TAS GYVENIMAS

  • Prisitaikymas – trunka  iki 104 dienų, kai gimė pirmosios naujos kartos žiurkės. Jos pasidalino teritoriją ir pradėjo sukti pirmus lizdus.
  • Greitas vystymasis – tęsiasi nuo 105-os iki  314-os dienos. Žiurkių kiekis dvigubėja kas  55 dienos. Dominuojantys individai, kurių visuomeninė/hierarchinė pozicija yra aukštesnė, turi daugiau palikuonių, nei tie, kurie silpnesni. Gerėja komunikacija, žiurkės mieliau nei pirmoje fazėje bendrauja su kitomis, svetimomis žiurkėmis ( ne iš savo chebros).
  • Stagnacija  tęsiasi nuo 315-os iki 559-os dienos. Šitos fazės pradžioje gyvena 620 žiurkių. Populiacija dvigubėja kas 145 dienos. Patinų gebėjimas ginti savo teritoriją palaipsniui mažėja. Gimstamumas mažėja, palikuonių mirtingumas didėja. Patelės tampa agresyvesnės, motiniškas instinktas nyksta – su palikuonimis elgiamasi agresyviai, jie atstumiami, o augdami tokimis sąlygomis įgauna autistinių bruožų, užauga nesugebančiais rūpintis savo palikuonimis. Žiurkės neretai suėda vaikus. Stipresnieji patinai gyvena ilgiau nei įprasta, išstumdami jaunimą į visuomeninio gyvenimo paraštes.  Atsiranda atstumtųjų patinų grupė, jie tampa agresijos aukomis, kai kur rašoma, kad net  atsiranda homoseksualus elgesys, kai dominuojantys patinai naudojasi silpnesniais.  Dalis patelių nebeprisileidžia patinų, išsikrausto į aukštesnes lentynas ir tampa atsiskyrėlėmis. Šituo laikotarpiu populiacija didžiausia – 2200 žiurkių. Beje, vietos pakankamai, užimta tik penktadalis skirto ploto. Nei maisto, nei vandens netrūksta.
  • Nykimas prasideda nuo  560-os dienos, kai gimstamumas mažėja iki kritinės ribos.  Šiuo laikotarpiu patelės vis rečiau susilaukia palikuonių, 600-ąją dieną gimsta paskutinis žiurkiukas.  Jauniklių mirtingumas siekia beveik 100%. 920-ą dieną atsitinka paskutinis lytinis aktas. Patinai nustoja ginti savo teritorijas, palikuonius. Išryškėja gražuolių patinų grupė.  Pagrindiniu jų užsiėmimu tampa asmeninių poreikių tenkinimas ir rūpinimasis savo išvaizda – praustis, pešiotis ir kitaip savim domėtis. Šilta, gerai, valgyt yra. Kaifas? Patelės nebenori santykiauti, patinai pamiršta, kaip tai daryti.  Nenuostabu, nes šiuo laikotarpiu žiurkės gyvena vidutiniškai 776 dienas, o tai jau 200 dienų virš reprodukcinio amžiaus. 1588 ar 1780 dieną nugaišta paskutinė žiurkė ( ekperimentų buvo keli, tai tas laikas skirtingas įvairiuose šaltiniuose.)

 

PAGALVOKIM

Ką aš norėjau pasakyti? Pažiūrėkit į tai kaip į evoliuciją. Ne į žiurkes, o į žmones. Į visuomenę.

Prisiminkit, ką kartais pasakom: nesuprantu, ko jiems trūko“, „viską gi turėjo“, „toks geras vyras, pilni namai“, „o žmonai tik gulbės pieno trūko, bet gi…“, „ viską turi, tai nebežino ką prisigalvot“,  „ vaikai nuėjo blogais keliais, o tokia šeima“, „ ne, jinai nenori vaikų“, „ ne, ji net nenori ištekėt“, „ tas tai tik savim rūpinasi, jam kiti dalykai svarbesni, apie šeimą net negalvoja“, „ ot durniai, laimėjo tiek loterijoj ir ką – nesąmonių pridarė“. Na ir milijonas kitų dalykų, kuriuos galim pagalvot.  Ir apie mamų agresiją, ir apie gražuoliukus, ir apie atsiskyrusias pateles ir apie idealias sąlygas. Ir apie tuos, kurie pasiekia daugiau, nes gyvena blogiau ir turi atkaklumo.

Evoliucija nekūrė mūsų tam, kad mes laimingai gyventume rojaus sąlygomis, laimėj ir ramybėj, ji sukūrė mus tam, kad kovotume už išlikimą. 

Jei jau žiurkės, gyvenančios idealiom sąlygom, randa būdų gyvenimą paverst pragaru, tai ką kalbėt apie sudėtingus, prieštaringus, mąstančius (?), agresyvius ir konfliktiškus žmones? Jei staiga mums viskas taps idealu, nes nereikės spręsti problemų, ką veiksim?Tipo pagyvensim, ane? Mes eisim iš proto naikindami save.

Taigi viskas gerai, kol turim problemų, kurias reikia spręsti.

Ir galim išspręsti. Gal tai ir yra laimė?

KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: