MAMA – PREZIDENTĖ

Iki mamos idealo man nepasiekiamai toli. Ir ačiū Dievui. Visi tie, kurie viską daro be klaidų, mažų mažiausiai įtartini. O mamos – labiausiai. Tikrai, nepažįstu nė vienos, kuri neerzintų savo paaugusių ar užaugusių vaikų. Patarimais, skambučiais ne laiku, dėmesio reikalavimu ar žinojimu, kaip reikia. Nepažįstu nė vienos mamos, kuri bent kartais nesupyktų ir ant savo suaugusių vaikų. O ką galvoja pykdamos, vaikams tikrai nereikėtų žinoti.

Neidealizuokim, vaikai dažniausiai „atsitinka“. Iš meilės, aistros, netikėtai, o planuotai tada, kai „mes bandom susilaukti“ arba kai tiksi laikrodinė bomba, grasindama išsprogdinti nuostabaus gyvenimo svajonę, kurią nuosekliai kūrė visuomenės stereotipai, šeimos spaudimas ir nesaugus seksas.

Idealiu atveju mamai iš vaiko nieko nereikia. Bet nebūkim šventos – neretai vaikai gimsta turėdami neįmanomą misiją: išvaikyti nuobodulį ar vienatvę, sustabdyti laiką, sutvarkyti blėstančius santykius, tapti didžiausiu pasiekimu, investicija į senatvę ir paskutinės stiklinės padavėjais.

Ir tie apsivertimai… Iš velnių prišveitusios moters – bac – išsyk nuostabi, dvasinga ir pakylėta, šventesnė už visus. Nes mama? Kokia buvo, tokia ir liko – su visa savo tarakonų ferma, baimėm, vaikystės traumom, lūkesčiais, norais, pageidavimais, hobiais, svajonėmis. Gal tik atsisakė savęs ir ištirpo vaikuose.

O kalbos apie staiga kilusią besąlygišką meilę man atrodo išlaužtos iš piršto (ar iščiulptos iš krūties). Besąlygiškai? Sutinku, taip galima mylėti kūdikį. Rausvą, minkštą, nesugebantį savimi pasirūpinti. O kaip galima besąlygiškai mylėti tą, kuris siusioja ant užuolaidų, būdamas šešerių, paauglį, švilpiantį mamos brilikus, kad iškeistų į ką nors vertingesnio sau, ir keturiasdešimtmetį, išlaikomą iš mamos pensijos ant sofos priešais teliką? Nesuprantu.

Kaip dvasingai bekalbėtume, vaikų auginimas, be visų džiaugsmų, yra šioks toks asmeninių poreikių apribojimas ir nepatogumas. Didelis pliusas – tai laikina. Taip, žinau, gauni daug, bet prieš tapdama mama net nežinai, ar norėsi to, ką gausi. Ji manęs klausia: „Pasakyk, ar jiems iš tikrųjų patinka apsikakoję ir rėkiantys vaikai, bemiegės naktys? Atostogos Turkijoj tarp cypiančių vaikų, o ne Filipinuose dviese?“ Aha, sakau, tokių klausimų sąrašas gali būt begalinis. Kas mėgsta leisti pinigus vaikiškiems drabužiams, kurie kainuoja tiek, kiek savi, ir po pusmečio nebetinka? Gal jūs kaifuojat gripuojanti veždama vaiką į mokyklą, nes jis tai sveikas, o pati kojų nepavelkat? Kam patinka kasdien gaminti valgyti iš pareigos? Gal jūs tetrokštat turėti vos valandą per parą tik sau ir tik tada, kai užsirakinat vonioje? Gal kasdien svajojat atiduoti paskutinį kąsnį vaikui, kai pati net pirmo nesuvalgėt? Tokia dieta? Ai, dar, matyt, niekad neužlipot basa koja ant lego kaladėlės. O kam patinka vaikų paauglystė, amžinas nerimas, kad susidės su bloga kompanija ir įklimps? Nesimokys, sėdės ant sprando ir knis jums protą? O gal jums patinka nebūti autoritetu savo vaikams? Jei jums tai nuoširdžiai patinka, medalis jums. Jūs – herojė. Aš – ne.

Anądien prisėdu poliklinikoje ir atsiduriu diskusijos epicentre. Viena ponia pasakoja kitai kandidatei į ligones, kad dukra iš kažkokio Anglijos miestelio neištariamu pavadinimu per retai skambina, va spaudimas pakilo, vos vos iš lovos atsikėlė pas gydytoją ateit. „Aš jai gyvenimą atidaviau, o ji neskambina. Aišku, kam jai mama, gal aš jau numiriau prieš savaitę?“ Žiūriu, ji dar labai gyva ir energinga pasakodama, kaip viską vis viena, apie save pamiršdama. Ir dar priduria: „Vyrai tai vyrai, svetimi, o vaikai – savi, jie svarbiausi.“ Jos draugė irgi su sava nuomone: „Zosele, ką ten vaikai? Vaikai užauga ir išeina,
o vyras lieka. Jis turi būt svarbiausias, jis gi bus su tavim, kai vaikų nebus.“ Prieš akis kaktomuša susiduria du skirtingi pasauliai, bet tyliu. Nes ir man spaudimas pakiltų, jei imčiau savo tiesą įrodinėt, o dukra tikrai nepaskambintų kaip tik tuo metu paklausti, kaip jaučiuosi.

Būti mama – kaip būti šalies prezidente. Yra kadencija. Viena, kita. Gali būti svarbiausia valdžia ilgiausią leidžiamą laiką, o paskui – gyveni sau. Turi gražų amžiną titulą, užtarnautą pagarbą, privilegijų, rentą, kurią dėkinga valstybė tau skyrė, esi kviečiama į šventes, tave prisimena, džiaugiasi sutikę, myli, klausia patarimo, nuomonės, tik niekas nesuprastų, jei imtum vėl veržtis į darbą pasirašyti kokių nors įsakų, patikrinti, kaip jie vykdomi, ar kaip nors kitaip pareguliuoti, kaip reikia gyventi šaliai ir jos gyventojams. Padarei, ką galėjai, o dabar beliko mėgautis gyvenimu. Tik mamos kažkodėl nenori jaustis kaip prezidentės, kurių kadencija jau pasibaigė. Aš taip jaučiuosi. Geras jausmas. Ir jums, arba jūsų mamai rekomenduoju pabandyti.

TEKSTAS RAŠYTAS ŽURNALUI LAIMĖ ● 2019 GEGUŽĖ

 

KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: