EROTIŠKA MIESTO VASARA

Man patinka vasara Vilniuje. Gamtos išsiilgę miestiečiai važiuoja pabalusiais kūnais nugulti savų tvenkinių ar svetimų ežerų perimetrų, braidyti po gaivią rasą, šerti uodų ir pamiršti varžančių miesto taisyklių. Vasaros savaitgaliais mieste tyku, o kai oras šiltas, iki paryčių gali sėdėt lauke. Draugai po žiemos miego lengviau išsijudina ir randa laiko susitikti.

„Šlykštoka man karštą dieną mieste, per daug nuogo kūno, gal susimatykim vakarop?“ – sako jauna mergina, kai tariamės pasimatyti. Gūžteliu pečiais: et, kiek jau ten to nuogo kūno mieste, ne daugiau nei paplūdimy, jauna dar… Vaikystėj irgi nusigręždavom, kai filme bučiuodavosi, fu, kokie. O dabar visai ne fu, žiūrim ir ramiai kvėpuojam. „Mama vasarą grįžusi namo greit nusirengdavo bliuzę ir tik su liemenuku virtuvėj šildydavo pietus. Jėzau, kaip man nesmagu būdavo, nors namie tik mudvi. O dabar ką – aš net be liemenuko namie valgyt gaminu, karšta gi.“ Namie maklinėjam pusplikiai ir džiaugiamės kalbėdami telefonu, kad jis netransliuoja vaizdo pašnekovui. Namie aišku, kur riba daryti tai, ko mūsų kūnas pageidauja ar reikalauja. Prieš kelis šimtus ar tūkstančius metų nebūtų nė kilęs klausimas, ar galima maitinti krūtimi vaikus šalia gentainių ir bezdėti šalia to, su kuriuo ant vieno kailio miegi…

Kokio dydžio mūsų privatumo burbulas tarp svetimų – metras aplink? Kol neužuodi žmogaus kvapo ir neįsiremi nosimi į pliką kūną pilname troleibuse? Klegėdama nemaža suaugusių merginų kompanija išsirenka staliuką ne pačiam vidury gatvės, mat pokalbiai gali būti pernelyg įdomūs greta sėdintiems.

„Atostogavom užsienyje, laukiniam pajūry radom nedidelę uoloj išgraužtą įlankėlę, trys šeimos su vaikais. Įsikūrėm. Paskui šalia pora įsitaisė. Trumpam, kai žmona pamatė, kad mūsų kompanijos moterys deginasi be liemenėlių, tai savo vyrą kone už kiaušų nusitempė toliau.“ Nugriaudi galingas moterų juokas ir istorijos pasipila iš gausybės rago.

„Kai mokykloje draugavau su biču, didžiausias nepatogumas būdavo nueit į tualetą, kai jis užsukdavo arba kai aš būdavau pas jį. Siusiot ramiai negalėdavau. Kad tik tyliau. Kontroliuodavau iš visų jėgų srovės stiprumą, kad neoštų Niagaros krioklys. Juokas dabar, o tada atrodė gėda – išgirs ir supras, kad aš ne angelas. Oi, oi, lyg nepastebėjot, kaip tyliai čiurlena svečiai jūsų tualete ir kaip viskas garsiai ir gaivalingai vyksta, kai vieni namie?“ – „Aha, tikrai, – priduria kita, – prisiminkit, koks tylus būdavo seksas, kai gretimam kambary miegodavo tėvai ir vaikai, o koks jis, kai nieko nėra.“

Seniai, kai draugėms pirmą kartą užsiminiau apie kaimynystėje girdimą audringą seksualinį aktyvumą, kuris trukdo miegoti, jos tik nusijuokdavo. „Ai, jautriai miegi“, „Užsidaryk langus“, „Nekreipk dėmesio!“ Kaip? Nekreipt gali tada, kai pati ne ką kita veiki ir bandai iš sportinio azarto perrėkt kaimynę. Draugės mintyse sukinėjo pirštą prie smilkinio, kol kartą vakarodamos mano namuose išgirdo tai, ką girdžiu aš.

Vieną iš pirmų tokių vakarų pakilau iš lovos uždaryti lango. Gretimų namų balkonuose vyrai nervingai rūkė, paaugliai, apsėdę smėlio dėžę, čežindami alaus skardines ritmingai skandavo į taktą ir garsiai prunkščiojo. Žvilgtelėjau – nerūkantis mano kaimynas irgi iškišo nosį. „Gerai varo, ane? Reiktų žmoną pas ją nusiųst pasimokyt!“ – mestelėjo. – „O gal tu pats eik pasimokyt, gal ten ne solistė gera, o koncertmeisteris? Gal jis taip groja, kad kiekviena aukščiausias oktavas ima triskart per naktį.“

Pamažu susidėliojau kaimynų intymaus gyvenimo tvarkaraštį. Audringai reguliarų. Ausys bandė priprasti prie kamštukų. Paskui triukšmadariai įstiklino balkoną, aplinkiniai vis ramiau miegojo. Lyg ir pastebėjau vaiko vežimėlį balkone. Nurimo, pagalvojau.

Dabar vėl naktis šilta, kieme baltai žydi tai, ką galiu pakęst tik gamtoje, ne kvepaluose. Lopšinės tetrūksta. Tada ji pasigirsta. Kad jūs žinotumėt, kaip aš jos nepasiilgau!

Gal jie sodybą galėtų nusipirkti ir visai vasarai išvažiuoti? Ieškoti privatumo sau ir kitiems jo dovanoti. Tegul maudosi pliki po mėnulio taku, gąsdina paukščius ir stirnas, gyvena vidury miškų ir nepamato nė artimiausio kaimyno per visą vasarą.

Ar aš taip norėčiau – nematyti nė vieno kaimyno?.. Negirdėti norėčiau. Vasara mieste savuose namuose bloga tik dėl vienintelės priežasties – nenumaldomų kaimynės sekso arijų. Jei jūs jaučiatės nelaimingi, kad visą vasarą turit praleisti mieste, pagalvokit apie mane. Pagerėjo?

ŽURNALAS LAIMĖ 2019 rugpjūtis 

KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: