MES – VIENKARTINIAI

Prieš du šimtus, o gal net prieš šimtą metų gyvenusieji mums pavydėtų. Kasdien vilkime skirtingai ir gerai pasiknaisioję spintoje iš sukauptų atsargų galėtume vis kitaip rengtis ištisus metus. Apie šiltą vandenį ir kasdien trenkamas galvas net nekalbėsiu. Plyšdami nuo idėjų galim pradėti verslą, sukurti kokį nors ypatingą apps’ą, paskui sėkmingai jį parduoti, išvažiuoti žiemoti į šiltus kraštus ar persikraustyti į gūdų kaimą ir iš ten su kompiuteriu ant kelių užsidirbti pinigų tokiam gyvenimui, kokio norim. Turim pasirinkimą ne tik kaip, iš ko, bet ir su kuo jį nugyventi.

Nebeliko etapų, kurie kadaise stabiliai skaidė gyvenimą į aiškias dalis: mokykla, universitetas, santuoka, vaikai, paskui truputėlis laisvės, pensija, anūkai. Dabar bet kuriuo metu galime atsistot, nusipurtyt tai, kas nepatinka, ir viską pradėt iš naujo – su švaria sąžine, tuščia sąskaita, kitoje vietoje su kitais žmonėmis. Nuostabu, ar ne?

Gražioj instagramo nuotraukoj žiūrim į dangoraižius, jūrą ar ryžių terasas su laikinu žmogumi šalia ir trumpam dilgteli: kaip gera būtų čia stovėti su tuo, su kuriuo ir po penkerių būtų smagu kartu žiūrėti į tą nuotrauką. Bet…

Mes – vienkartiniai.

Kaip lėkštės, vystyklai, puodeliai, šiaudeliai, rankšluosčiai ar ledo maišeliai. Mums nelabai reikia to, kas užima vietą namuose ir širdyse, – panaudojam ir išmetam. Mes taip darom ir taip daro su mumis. Mes tokie. Mūsų tokių – daug.

Mes nenorim prisirišti, nes asmeninė erdvė ir laisvė atrodo labai vertinga, bet kažkur giliai viduje krebžda noras priklausyti ir būti dalimi – klubo, bendruomenės, šeimos ar poros. Norim rūpintis ir kad mumis pasirūpintų, tik patys didžiosiomis raidėmis užsirašome sau ant kaktos (kad visi matytų), – galiu ir pati. Viena. Vienas.

Visas pasaulis ant delno. Telefone. Tikrus prisilietimus, kurių alkstam, pakeitė žinutės, nesibaigiantys susirašinėjimai net ir tada, kai susitikti reiktų penkiskart mažiau laiko, nei jo ištaškom bendraudami raštu. Mums nebereikia  leisti laiko kartu, juk ir taip matom, kas vyksta kitų gyvenimuose, – feisbuke, instagrame, vaiberyje ir whatsapp’e. Ten dalijamės atviriausiais dalykais, kurių niekada nepasakytume žiūrėdami į akis. Mes tarsi draugaujam. Žinutėmis. Žinutėmis susipažįstame, žinutėmis išsiskiriame nesivargindami tiesiai į akis pasakyti: „Ačiū už viską, bet – ne.“

Ieškom adrenalino. Aštrių pojūčių. Kompanjonų, su kuriais gera ką nors veikti, bet ne tų, su kuriais gera tada, kai tylim ir laikas sustoja. Mes bijom klausti, nes išgirsime ne tai, ką norime girdėti. O tylėti darosi per sunku. Tada pabėgam.

Bėgam ir nenorim sustoti, nes liktume su tais, kurie šalia. Stabilumas – blogis. Judėjimas – jėga. Bijom prisirišti ir įsipareigojimai mus gąsdina. Nuoširdžiai žavimės tais, kurie gali ilgai ir laimingai, bet teisinamės, kad mes kitokie. Bėgdami vis labiau tolstam nuo laimės pabusti kasryt su tuo pačiu žmogum. „Pastovumas = nuobodulys“, – sakom kitiems ir patys tuo tikim. Ieškom naujo, nepatirto ir ypatingo žvalgydamiesi į naujus žmones. Norim susižavėti ir sužavėti iš pirmo žvilgsnio. Vilioja nepažintos gelmės, o kas pažįstama – nuobodu. Kai skauda, ieškom tų, kurie išplaus žaizdas, užklijuos pleistrus ir išgydys. Tam kartui. 

Kartais balsu kaukiam, kad vienatvė smaugia, bet muistomės tada, kai mus įsimyli. Nepatogu, jaučiamės suvaržyti ir priklausomi. Saugūs, bet tarsi prirakinti prie vieno uosto, prie vieno žmogaus. Mes pernelyg praktiški, logiški, protingi, ciniški, kad mylėtume beatodairiškai ir besąlygiškai. Jei kartą nusivylėme, nebandysime dar. Bent jau artimiausius keletą metų. Gal tikrai mūsų ego didesnis už mus pačius ir mūsų norą mylėti?

Neprisileidžiam per arti ir patys nenorim priartėti, nes tai pavojinga. Bijom būt pažeidžiami ir sužeisti. Tikėdamiesi meilės užsidedam šarvus, kad apsisaugotume nuo jos. Ir viliamės, kad kažkas kitas nepastebimai juos nukrapštys. Bijom suklupti, įsimylėti, dar kartą sudaužyti širdį ir pajusti skausmą.

Kitus skaudinam iš anksto, bijodami, kad mus įskaudins. Kandam, kad tik mums neįkąstų. Susikuriam kokonus, savo įsivaizduojamos laimės burbulus ir stabilumą ant neegzistuojančių pamatų.

Mes atskiriam seksą nuo meilės, arba tikime, kad galim. Mes – sekso ir išsiskyrimų žmonės. Santykius pradedam nuo sekso, o paskui jau galvojam, ar norim būti kartu su tuo žmogumi. Ne. Juk tai tik seksas.

Norim mylėti ir būti mylimi, bet turim jėgų tik trumpiems santykiams ir neturim kantrybės ilgiems. Mes pasvajojam apie tikrus amžinus dalykus, bet patys bijom būt tikri. Kažkada tokie buvom.

Mes – vienkartiniai. Esam, nors nenorim tokie būti.
Kaip lėkštės, kaip vystyklai, kaip puodeliai, rankšluosčiai ar ledo maišeliai.
Ir jausmai mūsų tokie patys.
 Vienkartiniai.


Po metų žiūrim į horizontą, jūrą, dangoraižius ir vėl selfiuke – akimirkos džiaugsmas. Jau su kitu žmogumi.

P.S.

Bet tas #zerowaste judėjimas džiugina :) Jis kažkaip stebuklingai veikia ir žmonių tarpusavio santykius.

Žurnalas LAIMĖ, 2019 lapkritis

KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: