2019-ieji. METŲ ATASKAITA

Gi žinot, kaip būna, kai laikaisi tradicijų? Kartais nenori, o tradicija griebia už gerklės ir smaugia: „ Ką? Pamiršai?“. Taip man metų ataskaitos tradicija jaučiau, kad pasmaugs visą savaitę. Galvojau, ką rašysiu ir ko ne. Ką pasakysiu visiems ir ką pasiliksiu sau. Kai prisėdau ir parašiau pradžią, mano Bitė išsivedė mane psivaikščioti. Senas šuo  kaip geras draugas – eini ne tada, kai nori, o tada, kai jam reikia. Grįžau ir supratau, pernai po Kalėdų sugedęs kompiuteris nebuvo atsitiktinis faktas – šiemet tai jau tapo tradicija. Tada nuėjau valyt langų. Saulė šiek tiek išlindo ir norėjosi jos dar daugiau.  Gruodį valyti langus? O ką – labai prasminga. Pagalvoji, kad gal ne viskas taip nyku, pilka  ir negražu, čia tik langai apmusiję. Va, kaip gimsta gražios frazės. Valant langus.

Žodžiu, rašau viską iš naujo. O iš naujo viskas eina greičiau, nes tiesiog nori TAI padaryti ir pamiršti. Nes šaldytuve vėsta Forget-Brimont, labai prasmingu pavadinimu metų pabaigai atšvęsti. Reikėtų dar kokio motyvuojančio teksto. Pavyzdžiui tokio: „Ar žinot, kad šiandien stebuklinga diena, ji vienintelė tokia per 2000 metų?  Sudėkit du skaičius – savo gimimo datą ir kiek jums metų ir gausite 2019!

Dabar jau rimtai

Šiemet vis dar gyvenau su knyga Dovana beveik suaugusiai dukrai. Ramiai be jokių reklamų ją susirasdavo tiem, kam reikėjo. Knygų liko visai nedaug ir džiaugiuosi, kad laisvėja vieta kitiems projektams. Ir namuose, ir galvoje.  Anais metais žadėjau, kad ją perskaitysiu dar kartą, bet neskaičiau. Ji jau buvo. Ji etapas, kurio neišbrauksi, bet tik menka gyvenimo dalis. Istorija. Kaip ir kiti dalykai, kurių neišbrauksiu, bet jie jau istorija. Tų metų. To laikmečio. Jei dar nematėt, pažiūrėkit Belle Epoque. Smagu susimąstyt, į kokį savo gyvenimo laiką norėtųsi sugrįžti, pagalvoti, kada buvai pats laimingiausias žmogus ir rasti būdų, kaip tą laimę pasidaryti dabar (pavariau kaip kokia gyvenimo mokytoja). Arba pagalvot, kiek daug mes vaidmenų vaidinam gyvenime ir kartais kaip juose susipainiojam. Ir kartais būna, kad rojaus vartus pamatytum reikia užsidėt akinius…

Mano metai buvo tarsi dviejų dalių –  pirmoji pilna entuziazmo ir optimizmo, antroji – gerokai tylesnė. Nieko nespėjau. Vijausi. Kaip voverė rate. Buvo daug darbų ir pareigų, va tada žemė ir išslydo iš po kojų. Tam, kad nesipločiau nosim į asfaltą  balansuodama tarp gyvenimo ir darbo turėjau nukapot viską, kas nebūtina. Pirmiausia dingo telefono pranešimai apie mikrojudesius paraleliniam pasaulyje, paskui susirašinėjimai, paskui dar tas, dar anas.  Apskabydama, žinoma, nukapojau ne tik padžiūvusias šakas, bet ir dar žaliuojančias, tik seniai nežydinčias. Miegoti, dirbti, skristi. Toks buvo paskutinis pusmetis, jei kam čia įdomu.

Metai, kuriuose nebebuvo lūkesčių ir buvo daugiau dėkingumo:

Už tai, kad atsitraukus pamatai tai, ko nematai būdama per arti. Ir suvoki, kad tolerancija irgi turi ribas. Ir yra dalykų, kurie virš mano tolerancijos ribų. So what?

Už deja vu. Už tai, kad atsiduri identiškoje pradžioje ir ji išsivynioja visai kitaip. Tai, ką prisimeni su dėkingumu, džiaugsmu. Ir supranti, kad viskas su tavim tvarkoj. Kai kiti žmonės su tavimi irgi yra tvarkoj.

Už tai, kad manim pasitikėjo. Man kalbėjo, pasakojo,  manęs klausė, kaip man atrodo. O aš labai bijodama išdrįsau  viską sakyti.  Kaip man atrodo. Kartais švelniai. Kartais kaip sunkiu batu.  Man tai turbūt didžiausia ir labiausiai sukrečianti šių metų patirtis. Ir kai žinau, kaip viskas susiklostė, suprantu, kad ne man vienai buvo geras ir tikras laikas. O dabar kai kam yra dar geriau.

Už tai, kad buvo daug darbo. Nes jis leido nesukti galvos dėl smulkmenų.

Už tai, kad mačiau žmonių žaidimus, kurie man nepatinka ir nesivėliau į juos.

Už tai, kad mane pakentė tada, kai aš buvau ne pati mieliausia, kai man buvo jedrytmadrid kaip blogai ir aš buvau toli gražu ne dovanėlė.

Už tai, gerokai daugiau kartų tinkamu laiku patylėjau, nei pasakiau. Ir kai jau baigiantis metams juokais išsprūdo viena frazė, gavau neapskaičiuotą, irgi juokais suvaidintą smūgį, kuris neturėjo būti smūgiu.  Dabar turiu realią milžinišką mėlynę ir guzą. Kitąmet dar dažniau tylėsiu.

Už tai, kad niekam neskolinga. Nieko. Užtat ir santūriai apie viską aš čia.

Turiu kelias sistemines klaidas, kurios šiemet buvo labai ryškios – taip rašiau pernai. Ir šiemet viskas tas pats.

Ir galiu pasakyt, kad taip, –  tai esu aš. Aš išmokau su tomis savo klaidomis gyventi, jums tereikia tik jas toleruoti, jei galit.  Ir nesakykit, kad neperspėjau. O jei negalit, atsibučiuojam ir išsiskiriam.

Neišmokau ir turbūt neišmoksiu nepastebėti smulkmenų. Jos pačios krenta į akis, paskui savarankiškai susidėlioja į dėliones. Nekuriu scenarijų. Aš juos matau, kaip jūs to nematot?

Nesugebu prisiminti daugybės dalykų (žodžių, darbų, poelgių), padarau ir pamirštu. Ką ten bandyt prisimint,  kai darai taip kaip jauti  ir iš širdies.

Klausausi  intucijos ir šiemet pasimoviau gerokai rečiau, nes ja pasiklioviau.

Žinojimas, kad esi viena, kad ir kokioj didelėj minioj ar draugų rate esi, labai prideda stiprybės. Nors nesumažina liūdesio, deja.

Nominacijos:

Metų smagumas: greitaeigis briedis, su kuriuo mes sėkmingai prasilenkėm

Metų skaičius: 65 skydžiai.

Metų kelionė: Amerika.

Metų sausra: be alkoholio kokius  5 mėnesius.

Metų gėris: išsimiegoti.

Metų užsiknisimas: darbas iš namų

Metų atradimas: kosmetika The Ordinary

Metų jausmas: nuovargis

Metų avantiūra: nusifilmuoti reklamoje

Metų fuck up: pamesta suknelė ir timpos. Dabar iš 3 pirktų Due timpų vėl turiu tik vienas :) Suknelės,  dar kartą nusipirktos, antrą kartą nepamečiau.

Metų netikėtumas:  gimtadienis kelis kartus.

Metų vizitas: svetimų demonų fermose.

Metų frazė: tai ne apie tave.

Metų pamoka: kantrybės

Metų priminimas. Vėl: gyvenimas turi būti fUn.

Metų įvaizdis: plaukai nustojo garbanotis.

Metų sunkumas: priprasti, kad nuolat skauda

Metų paradoksas: kad pasakytum, geriau patylėti.

Metų dovana: laikas.

Metų nuodėmė: 11 kvepalų buteliukų

Metų įsipareigojimas: pasitraukti, kad tik netrukdyčiau

Metų gėda: tampu vis didesne cinike

Metų prakeiksmas: skaityti tarp eilučių ir girdėti tarp žodžių

Metų tradicija: viena sulaužyta, dvi naujos

Metų pirkinys: kvepalai, akiniai ir batai. Nieko naujo.

Metų siurprizas: raudonpadžiai Ugg dovanų

Metų stilius: pižama

Metų palengvėjimas:  nes jau nebesvarbu.

---

Šalia pūkši šuo per miegus vizgindamas uodegą, jau reikia puoštis ruoštis, ieškoti sidabrinių drabužių ir kurpaičių .Lauke toks vėjas kad nuneš viską, kas neįsikabino į širdį. Nieko nebesvajoju. Nekuriu planų, tam bus visi kiti metai. Galvoju apie tai, kad padoriai atsisveikinti irgi reikia mokėti.

Tai, ką rašiau instagrame, pakartosiu ir čia. Pačią sunką.

Pamokos? Išmokau. Jei kažkas ten, viršuje, girdi, tai noriu paprašyt – užtenka man jau tų patirčių, pamokų, noriu tik džiaugsmo :) O šiaip jau žinau – yra vos keli būdai susišikti sau ir kiekvienus metus, ir visą gyvenimą – lygintis su kitais,  jaustis dėl visko kalta ir nepastebėti, kad tave myli. Kad ir kaip ta meilė pasireiškia. Kad  ir balta mišraine pusryčiams, kurios prasitariu norinti  ir kurią ryte dariau ne pati.

Svarbiausia – patiems nesušikt ateinančių metų, nes ką mokam, tai mokam.

Su Naujais!

2018 metų ataskaita

2017 metų ataskaita

2016 metų ataskaita

2015 metų ataskaita