ATIDĖTAS GYVENIMAS

Anų metų balansas seniai suvestas, prisiminti patirti džiaugsmai ir kiek jie kainavo. Ar vertėjo išlaidauti, žinom tik patys. Beje, neišsiskyrėt? Sako, gruodį daugiausia skyrybų, išbandžiau pati. Ne kartą. Vis dėl to išsvajoto naujo ir kitokio gyvenimo nuo Naujųjų. Vis dar kartu? Tai viskas kaip ir gerai, ar ne?

Šiemet bus dar geriau. Surašytos rožinės svajonės ir racionalūs sąrašai, ką būtinai reikia pakeisti gyvenime, slapčia viliantis, kad tada ateis visa apimanti laimė. Nes iki šiol buvo ne tas, o jei tas, tai ne itin gerai. Sveikinu ir linkiu tos laimės.

Tik nebus jos. Bus viskas taip pat. Jei ieškojot problemų, tai radot, paskui irgi rasit. Iki šiol atidėliojot laimę, kuri turėtų ateiti tada, kai būsit lieknos ir gražios, kai susidėsit naujus papus ir baltus dantis, kai ištekėsit, išsiskirsit, kai pagimdysit vaikus, kai jie užaugs, kai šuo pakratys kojas, kai pasistatysit namą, kai sužaliuos pieva šalia namo. Vaikai sirgs, žolė nežels, dar reiks tvoros aplink namą, vyras gal nebus nei geras, nei ilgam. Ir atsitiks dar daugybė dalykų, kurie neleis ramiai ir laimingai gyventi.

Pamenat, kai Vytukas studijavo, visi jam galvą išūžė, kad apsigimęs muzikantas, kad talentas žūva tarp skaičiukų ir brėžinių, dabar va matom, toks sėkmingas verslininkas. Kai jo klausia, kodėl jis vis dar taip daug dirba, prasitaria, kad nori užsidirbti tiek, kad paskui galėtų tik muzika užsiimt. Iki svajonės aplinkkeliu eina.

Pamenat zefyriukų testą? Vaikams dėdė mokslininkas tuščiam kambary padėjo zefyriuką (tada, kai tie zefyriukai buvo stebuklas, o ne kasdienybė) ir išeidamas prisakė laukti, kol sugrįš. Jei sulauks nesuvalgę vieno, gaus du. Beje, tik trečdalis sulaukė – tokia amžina ne kartą patikrinta proporcija tų, kurie nori ir sulaukia dviejų. Paskui. Kantrūs, motyvuoti žmonės. Daug gyvenime pasieks. Kaip Vytukas. Tik su tais mūsų gyvenimais visai kitaip, nei su laime suvalgyti zefyriuką.

Maskvoj oro uosto darbuotojas atveža vyresnio amžiaus moterį su rateliais, padeda išlipti, įtaiso jai gražų vaizdą į kylančius ir besileidžiančius lėktuvus, lazdelę šalia padeda. Susipažįstam, kai pakeliu jos mineralinio buteliuką. „Gal ką nors lankyti ar gydytis skrendat?“ – atsargiai klausiu. – „Ne, šiaip. Sau.“ Visada norėjo. Tik buvo kitų reikalų, svetimų problemų, per mažai pinigų, per daug darbo, vaikai per maži, paskui jau per dideli. Aną žiemą automobilis nulėkė nuo kelio, per avariją susilaužė abi kojas, bet jau vaikšto. „Rateliai tik dėl patogumo, turiu savaitę, mažais žingsniukais ir apeisiu.“ Palauks remontas ir kiti reikalai. „Galėjo ta avarija pasibaigt ir kitaip, – sako prancūzų kalbos mokytoja Liuda, kuri pirmąkart išsiruošėį Paryžių. – Kvaiša buvau anksčiau, kai galėjau kaip žmogus vaikščiot.“ – „Tai gal reikėjo dar palaukt, kol visai pasveiksit?“ – klausiu. O man atgal klausimu be ceremonijų: „Matei „Karibų piratų“ trečią dalį? Atsimeni, ką tas piratas Johnny Deppo veidu sakė? Užtenka kartą numirt ir prioritetai staiga pasikeičia.“ Paskui dar papasakoja apie draugę, kuri mielai dūsaudavo į taktą, kai Liuda svajodavo apie Paryžių. „Ak, kaip aš norėčiau… Bet viena? Vyras nenori kartu. Pasimirė tas jos vyras prieš porą metų. Pergėrė.“ – „Tai kur jūsų draugė?“ – žvalgausi aplink. Nėra. Matyt, nelabai ir norėjo.

Oi, aš irgi gera atidėliojimo specialistė. Svajonių turiu, planų irgi. Ir išsitraukiu jas kaip kokius paveldėtus papuoša lus iš dėžutės, pablizginu, pasidžiaugiu, kad turiu, nes kada nors pasipuošiu, o paskui džiaugsmingai plavinėju po namus su pižama. Galiu be vargo sugalvoti penkiolika priežasčių, kodėl ne šiandien. Paskui, vėliau, bus dar to laiko. Kitiems galiu spirti minkštojon – tik ne sau.

Kalbam su vienišu raiteliu, kuris nebevienišas, jau radęs gyvenimo meilę ir šiandien labai laimingas. Provokavau jį vos po mėnesio pažinties klausdama, kada gi jiedu kraustysis gyventi kartu. „Baisoka, – sako atsargiai. – O kas, jei tada viskas ir baigsis.“ Kaip aš jį suprantu, bet noriu stumtelt: „Ai, varyk, nedvejok! Baimė nuodija gyvenimą – atrodo, lyg gavai ne pagal nuopelnus, pavogei ir staiga viskas išaiškės? Dar baisiau prisipažinti: va ir viskas?! Daug. Visa tai, ko tik ir norėjai, bet svajonės apie laimę nebėra.“  Ir paskutiniu smūgiu jam kalu kadaise skaitytą vieno garsaus žmogaus prisipažinimą. „Žinai, vienas diedas sakė, kad pasipiršo savo būsimajai trečią pažinties dieną (ir pradėjo kartu gyventi turbūt tada). Ir ką? Ir visą gyvenimą gailisi…. tų dviejų dienų.“

Neklauskit manęs, aš tikrai nežinau, kaip reikia gyventi. Nežinau, kaip mėgautis kiekviena diena, kaip prisigalvoti mažų svajonių ir jas pildyti nelaukiant, kol jos taps dvigubai didesnės, kaip nežadėti neįvykdomų dalykų ir nemeluoti sau, kad viskas dar bus. Paskui. Tik pamaniau, kad būtų gerai gyvenimą skaičiuoti dienomis ir žinoti, kad niekada nesigailėsim tų dviejų dienų.