Karantino atradimai

Išlėkdama su šunim pagriebiu kaukę, nors žinau, kad aplink nebus nė vieno žmogaus, ir šiaip, jau gi galima be. Švelnėja, tirpsta tas karantinas.
Kaštonai žydi. Pastovėt po jais. Būsimą meilę priburti.
Aš vėl dėl to karantino ir situacijos, kurios niekam iki šiol nepasitaikė. Skaičiau, kalbėjausi ir iš savų bei svetimų atradimų susidėliojo tokia minčių mišrainė:


Na, sužinojom, kad visi esam mirtingi. Toks jausmas, kada daugelis buvo tuo suabejoję. Viskam turėjo laiko ir tikėjo, kad gyvens amžinai ir kasdien vis geriau? Really? Atidėlioti tapo blogu tonu. Arba taps.


Pasaulis neteisingas, žiaurus, nesąžiningas – o kas žadėjo, kad gyvensim kaip šiltnamy? Kas žadėjo negriūvančius planus, amžinus darbo kontraktus ir klestinčius verslus? Na, gerai, kai kas, pvz zoom app kaip ir kai kurie kiti verslai turėjo galimybę gerai išsišokti ir gerai uždirbti per karantiną. Jie irgo to neplanavo, jei ką.


Sužinojom, kad yra nenuspėjamų ir nesuplanuojamų dalykų. Mes viską norim viską žinot iš anksto. Kur tos bobutės būrėjos, ezoterikai ir horoskopų vangos, kurios galėjo perspėti ir būtume pasiruošę? Jos tyli sėdimąsias suraukusios, joms tikrai bus sunku verslus atnaujinti ir susigrąžint klientus, kuriems nieko iš anksto nepranešė apie kardinalias permainas jų gyvenime.

Darbas iš namų yra gėris vieniems ir pragaras kitiems. Kai kurie tikrai net nebenorėtų grįžti į ofisų avilius, nes savo realiai pamatuojamą darbą daro samų tyloje. Na, jei tuso vaikus dar kažkas paimtų auklėjimui ir ugdymui būtų visai gerai.

Video konferencijos vargina. Labai. Užpakalis kvadratėja. Bet namuose galima rasti daug vietų, kur zoome gražiai atrodo fonas. Bet gėlės džiugina. Aš niekada neturėjau namuose tiek daug gėlių nuolat. Nes per mažai būdavau namuose :)


Kai kas pirmą kartą suprato, kokius laukinius vaikus augina, kokie nelabai gudrūs vaikai, kaip ir patys tėvai, nes penktos klasės pamokos abiems sunkiai einasi. Ir kad mokytojai ir darželių auklėtojos tikrai užsidirba savo algas, nes ir nes jei ir tėvams sumokėjus, dauguma nesiimtų tokio darbo. Esmė – su savo nuosavais vaikais!


Kai kas suvokė, kad negali visko kontroliuot ir porai mėnesių prarado galimybę susireikšminti, kad nuo jų tokių svarbių ir reikšmingų nelabai kas bepriklauso. Nurodymus duoda kiti, ir tš kitų nurodymus reikia vykdyti. Ir nepavadovausi kitiems.


Net ir turtingieji bei garsieji lygūs kai ateina ligos – nesvarbu, esi Madona, Pink ar Borisas iš UK. Tik jie turi daugiau dėmesio, rūpesčio ir švelnesnisu ligos patalus. Na, gal dar daugiau deguonies.


„Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis“ – labai makabriškai skambėjo šitas frazė matant židinius ligoninėse ir globos namuose. Liūdniausia jį perfrazuoti (kad ir turiu didelę meilę ir pagarbą medikams) „nuo medikų susirgai, medikai ir išgydys“. Arba ne. Suprantu, kad yra silpnų grandžių sistemoje ir dažniau ne žmonės kalti.


Šeimos finansų specialistų metų metais ragindami, kad reikia turėti santaupų pusmečiui, buvo geriausi pranašai – kas turėjo atsargų, tas mažiau stresavo. Turėti pinigų dar niekam nepatrukdė ( anokia naujiena), nors už pinigus sveikatos nenusipirksi (irgi joks atradimas).

Kai kuriuose pasirinkimuose atsiranda papildomas svarstymas – o ką, jei kitas karantinas? Jei nenusipirkom buto centre, tai dabar labiau galvojam, gal mažas namukas prie jūros ar vasarnamis prie ežero būtų geriau? Na, galvojant apie būsimas /privalomas/„o jei ką“ izoliacijas.


Be to, turbūt nerasčiau žmogaus, kuris per pastaruosius mėnesius skundėsi tuo, kad neturi kuo apsirengti. Kad turi per mažai drabužių ir batų. Internetą sprogdino spintų, sandėliukų ir garažų išpardavimai.

Eilinį kartą pasitvirtinom, kad esam agrarinė tauta, o gausus natūrinis ūkis mums visai ne per sunkus – kepam duoną su raugu ir auginam pomidorus ant palangių su didžiausiu malonumu.

Santykiai su artimiausiais, su kuriais amžinai pasižadėję ar neseniai susiglaudę – visų spalvų. Kai kas nustebo, kad būnant namie gerokai sumažėjo konfliktų, kai kas išgyveno antrą medaus mėnesį ar net du. Kai kas greičiau apsisprendė, nes anksčiau buvusios nuojautos pasitvirtino. Kai kas išsivaikščios ir kai kas pasiliks. Bet įdomiausiai sakė viena pažįstama „Aš, pasirodo, net nežinojau, koks jis žmogus. jo nuolat nebuvo namie. Dabar žinau. Ir man jis dar labiau patinka.“

Santykiai su tėvais pasikeitė. Kai kas gavo moralinę teisę jų nelankyti, nes ir anksčiau nelabai norėjo. Badu tėvukai nemirė, vaikai pasirūpino virtualiai. Kita dalis, kurių tėvai toli, gerokai dažniau skambino, kalbėjosi ir rūpinosi. Šituo aspektu tėvai tikrai džiaugiasi – ne iš vieno girdėjau, kad pokalbiai su vaikais buvo super. Ne apie tai, kur buvai ir ką veikei, o ką galvoji ir kaip jautiesi. Iš tikrųjų.


Visi dar labiau jaučia, kad yra tik „čia ir dabar“, kai ateitis miglota, kaip niekad prastai leidžiasi planuojama ir yra beveik nenuspėjama. Ir ateitis labiausiai priklauso nuo to, kaip elgiamės „čia ir dabar“. Visada taip buvo. Tarsi ir nieko naujo, bet daug kam tai atradimas, kad yra veiksmai ir pasekmės. Ir tai susiję.

FOMO (fear of missing ou) pasikeitė į JOMO (joy of missing out) ir daugeliui tai patiko.

Nemanau, kad kažkokie ypatingai nušvitę būsim po karantino, gal tik išėję po jo būsim gerai išmokę plaut rankas, nesibučiuot su kiekvienu sutiktu ir pradėsim taupyt ne juodai dienai, o juodiems mėnesiams ar metams. Iš pradžių labai užsiturbinę būsim tai daryti.

Bet… ir tai praeis, kaip sakė Saliamonas :)

O kokie jūsų asmeniniai pokyčiai niekad nebūtų įvykę, jei ne karantinas?

KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: