2020-ieji. METŲ ATASKAITA

 

Citata iš pernykštės ataskaitos, kad būtų testinumas, kaip kokiam seriale. O ką ne serialas? Jei 2020-ieji būtų serialo sezonas, gautų vieną žvaigžutę. Už siužetą.

„Šalia pūkši šuo per miegus vizgindamas uodegą, jau reikia puoštis ruoštis, ieškoti sidabrinių drabužių ir kurpaičių .Lauke toks vėjas kad nuneš viską, kas neįsikabino į širdį. Nieko nebesvajoju. Nekuriu planų, tam bus visi kiti metai. Galvoju apie tai, kad padoriai atsisveikinti irgi reikia mokėti.

Pamokos? Išmokau. Jei kažkas ten, viršuje, girdi, tai noriu paprašyt – užtenka man jau tų patirčių, pamokų, noriu tik džiaugsmo :) O šiaip jau žinau – yra vos keli būdai susišikti sau ir kiekvienus metus, ir visą gyvenimą – lygintis su kitais,  jaustis dėl visko kalta ir nepastebėti, kad tave myli. Kad ir kaip ta meilė pasireiškia. Kad  ir balta mišraine pusryčiams, kurios prasitariu norinti  ir kurią ryte dariau ne pati.

 Svarbiausia – patiems nesušikt ateinančių metų, nes ką mokam, tai mokam.“ 

2019

——-

Yra to laiko, parašysiu, raminau save. Anokie čia metai – pažiūri atgal ir viename žvilgsnyje viskas telpa; visi ryškesni  įvykiai žvilgsniu aprėpiami. Pasirodo, ne taip jau paprasta.

Šie metai mums visiems  buvo panašūs. Visi turim  laikytis panašių taisyklių: nesvarbu  ubagas ar ant maišo pinigų, paskendęs darbuose ar bedarbis, savoj šaly ar toli nuo šeimos. Priklausomai nuo tų dalykų ir daugybės kitų mažiau ar daugiau stresavom. Vieni ryškiai, kiti tyliai. Ką aš čia aiškinu, gi viskas pažįstama kiekvienam savu kailiu. Sėdėjom ir tebesėdim vienoj valty, kurią talžo įtampa ir nerimas. Šimtą kartų šiemet įsitikinau kuo protingas žmogus skiriasi nuo durno – tas, kam proto dievas davė, gyvena prisitaikydamas prie aplinkybių, kad evoliucionuotų ir išliktų, o tas kuriam protelio pagailėta klykia ir nenori prisitaikyti – gal net kris nelygioj kovoj su aplinkybėm. Nereik būt Darvinu, kad suprastum. Pažiūri į virusą, kuris keičiasi, nes nori išlikti. Nedurnas jis, nors be smegenų.

Pasibaigus beprotiškiems 2019-iems, kai tik miegojau, dirbau ir skridau,  norėjosi ramybės. Nuo streso ir pervargimo plaukai iškrito gabalais (nė kiek neperdedu, tik pastebėjau tai tada, kai sustojau:) 

Kiek mūsų metų pradžioje linkėjom sau mažų dalykų, kurie džiugina,  svajojom apie ramybę, daugiau laiko vaikams, dėmesio vyrui, tėvams, poilsio, kelionių į darbą be kamščių. Gavom viską, net mažus dalykus,  kuriuos reikėjo patiems atrasti ir save patiems nusidžiuginti. Blogi metai buvo tiems, kas sirgo, badavo,  kieno verslai sustojo,  kas amžiams atsisveikino su mylimais žmonėmis. O kitiems, sakyčiau,  metų gerumas priklausė nuo to, ką jie PATYS padarė per tuos metus, kurie žadėjo daugiau atimti nei duoti.

 

Jei įdėmiau pažiūrėčiau

Ką pamatyčiau nueinančiuose metuose?

Susikirstymą

Ne tik pagal politines pažiūras, bet ir pagal požiūrį į skiepus, karantino laikymąsi ir dar kelias aštrias temas. Gal ir gerai kartais taip susidėlioti į lentynėles žmones pagal pažiūras ir suprasti, ar su kai  kuriais  žmonėmis dar liko saugių temų bendrauti. Ir ar norisi iš viso? Ir dar pabaigai metų interviu su seksitiniais klausimais per pačią LRT buvo papuvusia vyšnaite ant torto.

Vėl įsimylėtus namus

Butas ar namas mėgstantiems lėkti ir nieko nepraleisti gyvenime iš migio ir persirengimo kambario tapo namais. Ir  komfortiškai jaukiai būti su savim, kai negali pabėgti,  ir būti su kitais, kai jau galima. Sprendžiu pagal save ir savo ratą – kiek naujų gražių kampų zoom’ams atsirado, kiek naujų spalvų ir grožio, kiek naujai atsiradusių nagingų žmonių. 

Greitus sprendimus

O jė, kiek naujų žmonių buvo pristatyta po pirmojo karantino prie vardo dar pridedant  „mano karantino meilė“! Daug mano pažįstamų įsikraustė šiemet gyventi kartu – ilgai nemąstę, neieškodami pretekstų kodėl „ne“. Užtat priežasčių  „už“ buvo daugiau. Vieniems suveikė sekso, pasimatymų ir buities logistikos sunkumai lockdown metu, kitiems tai buvo dvasinių apmąstymų apie gyvenimo trapumą rezultatas. Labai džiaugiuosi už visus, net už tuos, kurie po to išėję į laisvę ramiai pasakys „tai juk tik karantinas“ ir nukeliaus į skirtingas puses. O ką,  ir gerų dalykų buvo, ne kasdien pačiam vienam reikėjo indus plauti ir filmus žiūrėti.

Naujus  ir pražydusius verslus

Tie, kas dar abejojo savim nebeturėjo ką prarasti. Ir išdrįso. Pabandyti. Laikau kumščius už visu tuos, kurie augino gėles nežinodami ar jų reikės, pardavinėjo savo hobio rezultatus, dažė baldus kitiems, siuvo ir mezgė pagal užsakymus, trynė, suko, kepė, virė. Daugeliui šitie metai buvo išradingumo išbandymas. Smartass metai.  Žaviuosi ir laikau kumščius, kad tai tęstųsi. Ir galvoju, ko pirmiausia žmonėms prireiks, kai būsim back to normal.  Ir kokie verslai gims.

Lietuvą iš arti

Lietuva nematė tiek vietinių turistų, tiek žygeivių, einančių savais ir svetimais maršrutais. tiesiog pasivaikščioti, pamatyti, prasiblaškyti, atrasti. Net pačią nykiausią dieną atvažiavę prie visai nežinomo ir apleisto dvarelio ten sutikdavome žmonių. Nepamenu nė vienų metų, kai triskart buvau prie jūros.

Neformalumą

Atrodė keista, kad šiemet nebuvo ribų – laiko, dienų, atostogų, darbo, aprangos. Susirinkimai – ką tik išlipus iš lovos ar lovoje, pižama ar treningai, zoomai skirtinguose namų kampuose su gražiu fonu. Dienos panašios viena į kitą, savaitės dienas painioji ir nepažiūrėjęs į kalendorių nesuprasi kas šiandien. Kūčios, buvau įsitikinusi, diena vėliau :)  Kad dirbt nereikia suprasdavau tada,  kai nuo ryto niekas neskambina ir nepypsi priminimai. Išsitrynė savaitės, net mėnesio dienos. Buvo tiesiog dienos. Kai darei tą ar aną, o ne penktdienis, x mėn, x diena. Nežinau ar kitiems, bet kažkodėl tikiu, kad man kažkaip ypatingai.

Išsiaiškinimus su savimi

Ką naujo sužinojom apie save per karantinus ir tokius netikėtai keistus metus? Kad daug mokame ir galime, kad visai nesunku surinkti baldus ir numegzti  kojines, kad telefonai yra ne tik žinutėms, bet ir ilgiems pokalbiams ( aha, ypač  jaunesniems, kurie nenori atsiliepti ir nemoka kalbėti telefonu), kiek daug močiučių ir diedukų mokėsi kompiuterinio raštingumo gavę planšetes, kiek tėčių tik dabar pajuto tikrą tėvystės smagumą. A, yo, ir tragediją dirbti naminiame vaikų darželyje. Daug kam buvo metas, kai kažkas baigėsi, prasidėjo, paaiškėjo. Susistumdė prioritetai, norai, svarbumai ir menkniekiai. Kiek nedaug reikia:  dvejų treningų ir patogių batų pasivaikščiojimams, gero interneto darbui ir laisvalaikiui, knygų, muzikos ir kad visi būtų sveiki.

Ar labai greitai tai pamiršime, kai grįšime į gyvenimą, bent jau panašų į tą, koks buvo seniau?

 

——

Apie save. Nutilau. Dėl įvairių priežasčių. Teisinau save, kad nerašau, nes neturiu ką pasakyti. Iš tiesų turėjau per daug ką pasakyti, todėl ir nerašiau. Gal visą energiją sunaudojau darbui ir slaptao kovais su nerimu? Prisipažinsiu, neturėjau jokių iliuzijų kad viskas trumpam, tai ir nenusivyliau. Manęs nekankino nuotolinis darbas, nes jis toks jau seniai, tik labai trūko kitokių vaizdų akims ir gyvų pokalbių žmonių. Ai, čia pasiteisinimai.

Ką dar šiemet dariau kitaip?

Nustojau reaguoti. Išmokau pasakyti, kad apie tą ir aną nenoriu kalbėti.  Numoju ranka, nebesakau savo nuomonės, jei neklausia. O kai neklausia, tai ir iš esmės neturiu ką pasakyti. Ir tikrai tai labai gera kadaise išmokta pamoka – atsakinėti tik į klausimą. Pabandykit – patiks. Mažiau problemų. 

Man vis dar detalės krenta į akis, kartais tiesiai į galvą ir paklaususi jau žinau atsakymą ( kuris susidėliojo iš kadaise sukritusių detalių), išklausau tai, ką man atsako ir suprantu, kad kažkas bando sukt uodegą. Bet tyliu. Aš žinau, kad tiesa reikalinga tik tam, kas ją žino. Nes tai jo tiesa. Ir nebūtinai nori ją pasakyti kitam. O mano tiesa tebūna man. Tyliai. Taip ir gyvenam :)

Baisiai sunku, kai skambinu mamai ar tetai kelis kartus ir jos nekelia ragelio. Va dabar taip pat. Skambinėju valandą ir jaučiu, kaip įtampa auga. Tiems seniems žmonėms reikia mobiliuosius kaip nors prisiūt prie apatinių. Ar viršutinių. Nes arba negirdi, arba kažkur palieka, jiems ramu, o mums – nelabai. Prisikambinau. Naujųjų sutikimas be važiavimo aiškintis, kas atsitiko, išgelbėtas.

Dar. Man visai nereikia tų, kam manęs nereikia. Paprasta tiesa, kuri leidžia gyventi ramiai ir savo gyvenimą. Jokių lūkesčių, jokių norų, jokių jausmų be atsako. Paprasta ir aišku. Aš galiu ir viena. Labai gerai galiu.  Kitas klausimas, ar noriu. Su tavim. Gali ir noriu (arba ne) – ir viskas aišku, bet tik tada, kai gali. Kol negali be kažko – žmogaus, daikto, jausmo, reiškinio, bet ko, – tas kažkas, be ko negali, reguliuoja tavo gyvenimą. Ir negyveni savo.

 

Nominacijos:

Metų prakeiksmas: jokio spontaniškumo

Metų skaičius: +8 kg ir -10 kg. Puikus balansas.

Metų kelionė: visos neįvykusios.

Metų problema: plokštėjantis užpakalis nuo sėdėjimo dirbant iš namų

Metų kasdienybė: geras miegas.

Metų konsultantas: išmanusis žiedas Oura

Metų atradimas: kapinės yra labai saugi vieta pasivaikščiojimams. 

Metų jausmas: ilgesys

Metų keistenybė: kuo arčiau centro gyveni, tuo mažiau galvoji ką apsirengt išsiruošus į miestą  

Metų kaifas: prabusti be skausmo

Metų fuck up: suremontuoti butą ir iš jo išsikraustyti

Metų šūdas:  visas rugpjūtis

Metų skausmas: Bitė 

Metų dilema:  kai turi priimti sprendimą dėl svetimos gyvybės ir dar ….tos paskutinės akimirkos, eina sau…. 

Metų renginys: Knygų mugė, kai buvo labai tiršta ir gana saugu

Metų priminimas:  man tikrai nieko netrūksta

Metų sprendimas: nauji namai.

Metų įvaizdis: plaukai nustojo garbanotis. Pasirodo, jau pernai.

Metų džiaugsmas: visos dovanos – gautos ir padovanotos

Metų šventė: rugsėjo pradžios kelionė į pamarį. Viena šviesiausių dienų – buvo gera ir buvo ką švęsti.

Metų naujiena: baldų atnaujinimas savomis rankomis. Patiko, bus daugiau.

Metų akcija: kepti duoną ir ją dovanoti, nes negali tiek suvalgyt.

Metų pastebėjimas: visi gali būti treningų dizaineriai, tereikia tik gero užrašo

Metų komplimentas:   „myli tie, kas nepažįsta, kas pažįsta – tie bijo“ arba „ kas nepažįsta – bijo, kas pažįsta – myli.“ Abu, sakė, vienodai  man tinka.

Metų siuntinys: siųsti gyvą duonos raugą paštu į Prancūziją

Metų tradicija: katalikiškos šventės savuose namuose

Metų pirkinys: 5 poros batų, kurie netiko.

Metų iššūkis:  filosofinio teksto vertimas iš lenkų kalbos 

Metų stilius: treningai

Metų nuostaba:  šampė darosi neskani.

Metų trūkumas: žaismingumo 


Keista, kad rašydama nominacijas visai pamiršau apie tai tai, kad  finansiškai metai buvo gerokai prastesni už kitus. So what? Man buvo geri metai. Skausmingi irgi. Bet į juos žiūriu kaip į gerus. Ne todėl, kad esu mazochistė :) Gal tie geri dalykai eina su blogais tik kartu? Dėl skonio, dėl kontrasto. Išmurdo, tada gauni prizą.  Norėčiau kad jie būtų buvę paprastesni, lengvesni, žaismingesni. Tiesiog kai apsidairau aplink, nematau žmonių, kurių vietoje norėčiau būti. 

Ir šiaip, dažniau prisiminkime, kaip labai žmonės nori gyventi, kai gerai baigiasi sudėtinga operacija, kai išgyja po sunkios ligos, kai paaiškėja, kad  mažas guzelis yra tik guzelis, o ne vėžys…. Va tada įsijungia naujas kvėpavimas, gyvenimo džiaugsmas, prioritetai susidėlioja be pastangų ir šūdniekiai, dėl kurių kadaise buvo tiek trydaliojama,  tampa tiesiog nepastebimi.  

Svarbiausias linkėjimas toks pats, kaip pernai – patiems nesušikt ateinančių metų, nes ką mokam, tai mokam.

Su Naujais!

2019-ieji metų ataskaita

2018 metų ataskaita

2017 metų ataskaita

2016 metų ataskaita

2015 metų ataskaita

4 komentarai “2020-ieji. METŲ ATASKAITA

Pridėti Jūsų

  1. Ačiū Jums, skaitau ir kai kurias mintis randu lyg man pritaikytas. Labiausiai nustebino ,,metų atradimas“, na gal nenustebino, bet ir aš ten šiemet dažniau lankiausi.. Su Naujais!

    Patinka

  2. Kievienais metais, tiksliau ju pabaigoje vis norisi kazkokia va tokia issamesne matu atsakaita pasidaryti, obettaciau vis pritruksta kazko… pratingiu ir taip ir lieka nepadaryta :) Na, kada nors…

    Patinka

KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

<span>%d</span> bloggers like this: