Visą savaitę galvojau kad reik rašyt metų ataskaitą, bet patys suprantat, šventės, dar plius atostogos, dukros viešnagė, kasdien pilni namai svečių ir įnamių, amžinas valgymas visokių skanumynų. Kaip čia rašysi?
Dabar pajutau, kad sugriebė studento sindromas, kai ryt egzaminas, o aš dar nieko neskaičiau. Pernai taip praleidau tą metų ataskaitą, nors būtų buvę ką parašyti. Nors ką čia, 2022-aisiais reklamoj nesifilmavau, knygos neparašiau, net su niekuo gerai nesusipykau iki nekalbėjimo. Kita vertus, nežinau kaip kam, bet mano burbule visiems tie metai buvo kažkokie pilki, panašūs į purviną šiltos žiemos sniegkošę, kurią turi išgyvent, sulaukt kol nutirps, ir geriau kol kas nemint koja.
Mano miela draugė, kuri daro nuostabias asmeniškas dovanas, kalėdoms suorganizavo man tokį švelnų apkabinimą ir paskatinimą. Ji tai tikrai žino, kad labai noriu grįžti rašyti ir niekaip negaliu. Gal nenoriu? Tai ji man sudėliojo tokius popierėlius į gražų eglutės maišelį. Burtus, ne kitaip. Ištrauki suvyniotą popierėlį ir skaitai. Ir tada supranti, kad ji ten iš visokių mano rašinių žurnale iškarpė mano pačios mintis. O aš tik antrą ar trečią skaitydama suvokiau, kad aš tai parašiau. Normaliai, ką? Ir dabar jausmas, kad taip nebeparašysiu. Nes atbukau. Nes pasidariau labiau tolerantiška. Gal kai kurie dalykai, apie kuriuos galiu pasisakyt, man visiškai aiškūs, kad nereik nė kalbėt. Nes rašydama pati sau išsiaiškindavau kai ką, ko nesupratau.
Dabar suprantu, kad kas geras tonas: kai niekas neprašo patarimo, tai jo nereik duoti, kad jei tavo nuomonės nereik, tai geriau patylėt. Labiausiai man nepatinka mano nuolankumas, kurį kartais pastebiu. Ai, patylėsiu, ai nepasakysiu, ai, kas nuo to pasikeis, ai duok durniui kelią… Nu, rimtai. Karantino pasekmės? Skiepų rezultatas? Dar kažkas? Kol kas nesuprantu. Bet emocijų tie burtai man sukėlė. Taip gerai nuverkiau save paskaičius.
Šiemet ant sofutės tuos burtus bevyniojant PhD su mandarinu rankoje man sako: “Gal rašymas yra tik viena išraiškos forma, ji tiesiog pasikeitė ir viskas vyksta kitu būdu ir kita forma?“ Dar neturiu atsakymo.
Buvo, kai paskutinę metų dieną valiau langus, šiemet tai net nenoriu to daryti. Reikia dar sulakstyt į parduotuvę šio to šventniam stalui, bet ir tiek tų darbų. Paskutines metų dienas galvojau, kad aš dar turbūt niekaip neprabudau iš karantino. Man vis dar smagiau būti namie, nei taškytis mieste. Nors dabar tas miestas visai šalia. Susitikimus su draugais ir bičiuliais kaip visokiausius vizitus pas gydytojus turiu planuotis knygutėje, kad jie taptų reikalu, kurio neužmirščiau padaryti. Nes frylancinimas (ir darbas namuose), nors jau penktus metus, kažkaip daugiau laisvės man nesuteikė. Gal nemokėjau šiemet jos pasiimt?
Bandau įsijungti savo sarkastišką ir cinišką humoro jausmą, pasišaipyt iš savęs ir savo metų nominacijų, bet pirmiausia kavos ir greituoju būdu peržiūrėti visas metų nuotraukas. Kad prisiminčiau ką veikiau. Nors kai peržiūrėjau, tai labai neįdomiai viskas atrodė. Mielai, jaukiai, bet neįdomiai. Gal mes visai be reikalo to įdomumo vaikomės?
Knyga
Spalį išverčiau visus kampus ir iškeliavo paskutinė “Dovana beveik suaugusiai dukrai“. Ilgai ji pas mane užsibuvo, bet žinant kad nebuvo jokios reklamos, nuolaidų akcijų “ perki vieną – gauni tris“, o neidealias (tas, kurių viršelius spaustuvė subraižė ir net grąžintas brokuotas negebėjo sutvarkyt ne visas (niekas čia nematys, beveik nesimato, tik jūs kabinėjatės)) pardaviau pigiau. Bet labai džiaugiuosi, kad kelias dėžes knygų Panevėžio pataisos namuose kadaise išdalinau su palinkėjimais. Gal kam į naudą buvo. Labai tikiuosi. Tai, kad knygų neliko, palaisvino vietą namuose, bet ne galvoje. Ten koks kas niekas nesimezga.
Knyga etapas, kurio neišbrauksi, bet tik menka gyvenimo dalis. Galvojau, gal kitąmet reikia ją paleist tinklarašyje? Po gabaliuką? Dar nenusprendžiau. Kovoti su pdfais internete, kurie stebėtinai atitinka pdfus, kuriuos siunčiau tik dviem adresais, jau nusibodo. Nes ir policija sakė, kad čia kaip su vėjų malūnais. Pagalvosiu. Gal kokį e-book susuksiu. Ar Kindle friendly. Nors tai man jau praeitas etapas, gal kitiems dar ne :)
Savanorystė
Patys žinot kokie tie metai buvo. Man dar kitaip, nes darbai Ukrainoje, kurie judėjo su didžiuliu pagreičiu ir sėkme, nutrūko per dieną. Kolegos išsivažinėjo. Kai kurie liko. Kai kurie grįžo. Bet darbų nebėra. Nors žiūriu ir galvoju, kad dabar tiek idėjų būtų. Džiaugiuosi, kad atsirado savanorystė, pagalba, šiltos pažintys su šeimomis, kurios atvažiavo čia ir pabuvo, ar pasiliko. Geras tas jausmas, kai gali padėti tuo, ko pats neturi per daug. Ypač laiko. Ir labai ačiū mano FB ir instagramo žmonėms, su kuriaiskartu pinigų rinkom, pirkom, vežėm. Mano draugams, kurie įsitraukė. Dar didesnis ačiū draugams, kurie daro tai, ką aš matau jų socmedijoj – jie daro šimtą kartą daugiau nei aš. Bet kaip tik čia ne ta vieta, kur reikia matuotis tuo, ką turi. Net matuotis tuo, ką padarai, neverta. Ir jei jums atrodo, kad viskas jau kaip ir susinormalizavo, tai ne. Pažiūrėkit čia https://www.motherhoodissexy.com/misloveparama ir jei atrodo, kad kažkuo galit padėti, padėkit.
Po Naujųjų ten važiuosiu, perrinkau dar drabužius, patalynę, dar draugai kaip visada prisidėjo, nupirksiu higienos priemonių. Nu nes kaip suprantat, vienu metu miegam tik vienam, ok, dviejuose, patalynės komplektuose, skalbiamąsias turim. Po karo nusipirksim šilko patalus, jei norėsis. Aš iš viso nesupratu, kam tiek visko turėt? Aš savęs vis klausiu ir visada atsakymas būna ryškus dėžės paramai papilnėjimas.
Ir šiaip, kažkada labai bus gera prisiminti, kad smagu ne tik mėnesinės kas mėnesį, bet ir pavedimai tiems, kas padeda Ukrainai kovoti.
Kokius tostus galėčiau sakyti šiemet? Už ką dėkoti?
Sunku būti padėkoti metams, kurie buvo tokie, kokie buvo. Bet juose irgi buvo gerų dalykų. Taip, jie gal mažesni, bet labai svarbūs patiems sau. Nuotų pasirinkimų, poelgių gyvenimas mūsų, ir kitų aplink mus, bus geresnis.
Tai dėkoju sau, kad už tai, kad ir labai tamsiomis dienomis nesižvalgiau atgal, negalvojau, kaip buvo gerai kažkada ir nepuoliau savęs gailėt. Ir niekada nė menkiausia abejonė manęs negraužė dėl to, kad aplink mane nėra tų žmonių, kurių sąmoningai pasirinkau neturėti arti.
Šitą pakartosiu iš 2020-ųjų. Negaliu būt labiau dėkingesnė už tai, kad kažkada atsidūriau identiškoje pradžioje ir ji išsivyniojo visai kitaip. Prisimenu su dėkingumu, džiaugsmu. Ir suprantu, kad viskas su manim tvarkoj. Kai kiti žmonės su manim irgi yra tvarkoj. Man tai turbūt didžiausia ir labiausiai sukrečianti gydanti 2020-ųjų patirtis, nes iki tol buvo sunku dėl daugelio dalykų nekaltinti savęs.
Dįkinga dar sau, už tai, kad buvau teisi. Nors tos žinios teko laukti net keletą metų. Ir jūs pasakykit sau tostą už tai, kad esate teisūs ir elgiatės teisingai, nesvarbu kiek žmonių jums bandys sakyt, kad esate ligoniai, idiotai ar kažko teisingai nesuprantantys. Pamatysit paskui.
Ir netikėkit, kai kažkas sakys, kad negalit. Viską galit. Tik va norėkit, blin, pakankamai. O čia jau sunkus darbas norėti. Bet užtat paskui viską galėsit.
Dar dėkinga už ramius vakarus, jaukius namus, pilnus žmonių, su kurie net pirmą kartą ieškodami wifi juokiasi, bet niekad nesuklysta, kuris yra tas.
Girdavau kelis metus save, kad daug kartų tinkamu laiku patylėjau, nei pasakiau. Bet šiemet pajutau, kad pasakyti – dar svarbiau. Nes daugybė žmonių nemoka skaityti tylos. Ir net trumpų sakinių nesupranta, nes jų žodžiai turi visai kitokias prasmes.
Ir džiaugiuosi, kad niekam neskolinga. Nieko. Dar pora skambučių šiandien, ir viskas.
Turiu kelias sistemines klaidas, kurios kasmet šiek tiek pagadina ar pagražina gyvenimą
Aš išmokau su tomis savo klaidomis gyventi, software update gerai, bet tada aš nebesu aš. Pabandžiau, supratau, kad patylėdama esu geresnė kitiems, bet nebesu savim. Su artimais susitarėm, jei per daug gnybiu, sakys iškart. O svetimi – kad ir nurašys iškart, neverksiu. Blogiau būtų jei savi neištvertų.
Neišmokau ir turbūt neišmoksiu nepastebėti smulkmenų. Jos pačios krenta į akis, paskui savarankiškai susidėlioja į dėliones. Moku skaityti tarp eilučių ir girdėti tarp žodžių Nekuriu scenarijų. Aš juos matau, kaip jūs to nematot? Jaučiu su ta vaikystės svajone detektyve būt, prašoviau. Bet namuose nuolat nerandu daiktų.
Nesugebu prisiminti daugybės dalykų (žodžių, darbų, poelgių), padarau ir pamirštu. Ką ten bandyt prisimint, kai darai taip kaip jauti. Padarei, nes taip atrodė teisingiausia tuo metu.
Klausausi intucijos ir šiemet visai neprašoviau.
Nominacijos:
Metų smagumas: briedis, kuris ramiai rupšnojo žolę pakelėje. Saugiai.
Metų skaičius: pasodinta keli šimtai tulpių.
Metų kelionė: visi road trip’ai. Sunkūs.
Metų pasikartojimas: kovidas 2kart. Kelioninis.
Metų miegas: kokios 300 dienų be žadintuvo.
Metų užsiknisimas: tas pats – darbas iš namų
Metų atradimas: suradau prieš 2 metus pamestus daiktus.
Metų idėja: dirbtinio intelekto panaudojimas saviems tikslams.
Metų avantiūra: kriptovaliutų birža.
Metų fuck up: randu idealius akinių rėmus ir man jų neparduoda. Reikia blato Fielmane :)
Metų šventės: kitokie gimtadieniai. Ir savi, ir svetimi.
Metų frazė: Tu esi ragana. Ir tai nebuvo komplimentas.
Metų pamoka: jei kažkas atrodo ne taip, tai ne taip ir yra. Nereik papildomai tikrint.
Metų priminimas. Vėl: gyvenimas turi būti fUn.
Metų įvaizdis: jokių ryškių spalvų.
Metų pasiryžimas: susitvarkyti mankšta svarbius veido raumenis. Kad nebeskaudėtų.
Metų dovana: padovanotos sau. Brangios.
Metų nuodėmė: serialai iki ryto.
Metų prakeiksmas: noriu rutinos ir nesugebu jos suikurti.
Metų skola: savo sveikatai.
Metų pirkiniai: mid-century modern sendaikčiai.
Metų pasikartojimas: idėjų ir planų turiu daugiau, nei laiko ar noro realizuoti.
Metų stilius: nė dienos su švarkeliu.
Metų pasikartojimas: vis dar sugebu pamesti daiktus. Namuose.
Parduotuvėje jau viskas nupirkta, jau blizgučiai laukia apsivilkimo. Paleidžiu šiuos metus lengvai, buvo svarbūs istorijos vadovėliams, patikrinimui, kiek atjautos mes turim ir kiek pasiruošę dalintis. Buvo ir nelengvų man atsisveikinimų su žmonėmis visiems laikams. Tai su metais irgi reik mokėt atsisveikint. Ačiū ir varom tolyn.
Turiu planų – kaip visada, gerokai per daug. Jei ko prašyčiau kitiems metams – naujų žmonių savo gyvenime. Žmonių, su kuriais galėtume pasikalbėti apie tas idėjas, kurios sukasi galvoje. Norėčiau pabandysti save kitose srityse, pažiūrėsim, kas iš to išeis. Turiu suplanavusi visas kitų metų atostogas. Didelis darbas laukia visas atostogas atostogauti.
Ko linkėčiau sau ir jums? Išmokti skaičiuoti. Ne metais, ne mėnesiais, o susitikimais, apkabinimais, ilgais pokalbiais. Išmokti matyti daugiau, nei kitas nori parodyti. Išmokti skaityti – pirmiausiai save. Nes už kiekvieno žodžio, kurį pasakom ar parašom kitam, yra priežastis (nerimas, nuoskauda, džiaugsmas, pasitikėjimas, nusivylimas arba vienatvė), ir tą priežastį perskaityti labai sveika.
Svarbiausias palinkėjimas tradicinis – patiems nesušikt ateinančių metų, nes ką mokam, tai mokam.
Su Naujais!
PROTO AISTROS 
Puiki ataskaita! Ir palinkėjimas “nesušikt” tikslus, bet sunkiai įgyvendinamas, nes be sušikimų būt sunku suprast gerumą to, kuris išgyveno po šūdų malūno.
PatinkaPatinka
Gal ir taip. Bet išgyvenus šūdų malūną dar ilgai reikia praustis ir paskui vis dar ilgai atrodo, kad kiti tą smarvę jaučia, kai patys sau jaučiames esą balti ir pūkuoti.
PatinkaPatinka