JIE GEROSE RANKOSE

Aš jau nė nežinau, kaip mes gyvenom anksčiau. Be kvėpavimo praktikų, ikisantuokinių kursų, keturiasdešimties rūšių kūno treniruočių, tik su rytine mankštele, plaukiojimu vasarą ir slidinėjimu žiemą. Pilvo preso laikas baigėsi, papai nepasidavė tobulinami sporto salėje, bet, dėkui grožio peiliui ir silikonui, irgi patobulėjo. Dabar – užpakalių sezonas.

Matėt instagrame – ten užpakalių invazija. Tų, kuriuos galima pamatyti tik gerokai persisukus darantis selfį vonioje. Žaviuosi moterimis, kurios eina sportuoti savo malonumui, bet kasdien po tris valandas „kalti“ užpakalį, kurio net nematai, man atrodo per daug… 

Skaityti toliau: “JIE GEROSE RANKOSE“

MES PASMERKTI NESUPRAST KITŲ?

Ir kiti mūsų? Gal nesuprasdami galim tiesiog suprast, kad jie ją turi. Kitokią tiesą. Toleruoti ar netoleruoti, pritarti ar ne, smerkti ar ne – sunkesnis pasirinkimas. Lengviausia toleruoti, kad tavo draugei visada pink is her favourite.

Kaip galima bijot skrist lėktuvu, kaip galima bijot aukščio, kaip galima nesuprasti to, kas parašyta paprastais gimtosios kalbos žodžiais, kaip galima jausti panikos priepuolius, kaip įmanoma neturėt muzikinės klausos, kaip galima taip ar kitaip pasielgti?, kaip galima taip pasakyti?  Gana stebėtis, reik mokytis toleruot. Neaštrinti situacijos. Kai ateina supratimas, kad mes skirtingi, pasidaro lengviau gyventi. Tik kartais liūdna, kad niekada nepamatysiu pasaulio artimo žmogaus akimis, nei sugebėsiu jam parodyti savo. Ir net nežinosiu, kaip iš tikrųjų jo akyse atrodau aš. Visai kitaip nei veidrodyje, garantuoju.

Skaityti toliau: “MES PASMERKTI NESUPRAST KITŲ?“

Užjūrio princai, kuriems reikia pinigų

Ar skaitėt šitą žinią, kaip Lietuvos moterys pinigus atiduoda svajonių jaunikiams?  Man džiugu, kad moterys turtingos. Ir liūdna, kad  jos veltui švaisto pinigus.
Panašių istorijų, kurios prasiskverbia į viešumą dėl pareiškimų policijai,  būna gerokai daugiau. Tik apie kai kurias nutylima net draugėms, nes gėda. Tylėjimas tampa  garantija, kad niekas nesužinos, o prarasti pinigai  – užmokesčiu už savo klaidą (arba kelis mėnesius jausmo, kad esi geidžiama ir mylima).

Skaityti toliau: “Užjūrio princai, kuriems reikia pinigų“

…GYVENAM NE SAVO GYVENIMUS

Jei dabar rinkčiausi, ką studijuoti, rinkčiausi neurofiziologiją.

O dievai, kiek čia daug visko įdomaus! Ryju knygas, jaučiuosi lyg studijuočiau iš naujo, tik nebijau egzaminų ir reik viską greit daryt, laiko nedaug.
Jau turbūt pabodau su savo teorijomis, eksperimentais ir istorijomis aplinkiniams, tai kad negadinčiau arti esančių santykių, bandysiu viešai pasidalint tuo, kas man pasirodė įdomu. Diskusijų labui.

Skaityti toliau: “…GYVENAM NE SAVO GYVENIMUS“

Su gimtadieniu, Tėti!

Norėčiau rytoj su tavim išgert taurę į Tavo sveikatą. Apsikabint, pasėdėt šalia. Papasakot, kad man viskas gerai. Beveik. Nepapasakosiu. Jau nebe. Užtat paskaityčiau Tau kai ką. Aišku, susigraudintum. Tada, paauglystėje, kai pirmą kartą mačiau Tave nejaukiai susimuistant pajutus, kaip sunkiai per vyrišką skruostą bėga ašara, buvo neįprasta. Pamačiau Tave kitokį. Stiprų. Dar stipresnį. Nes nebijojai parodyti, kad jauti. Kad skauda ne kūną, o širdį. Gal nuo tada, sakau, man verkiantys vyrai yra daug stipresni už tuos, kurie neverkia. Nes nebijo parodyt, kad jaučia ir jiems dzin, kad kažkas galbūt suabejos  jų kietumu.  Skaityti toliau: “Su gimtadieniu, Tėti!“

VISI SAKO „LAIKYKIS“, TIK NESAKO UŽ KO!

Sėdim su draugais atsilapoję langus – pavasaris tiesiog braunasi vidun su garsais iš lauko. Kaimyniniam medinuke girsisi vyrų balsai, net stogas kilnojasi,  fone skamba buteliukai, mes girdim tik graudų vieno vyrioko bliovimą palydimą šniurkščiojimais: „Aš ją taip mylėjau…“ Iš toliau atsklinda kompanjonų paguodos ir palaikymo šūksniai: „Bus tų bobų! Baik žliumbt! Išgerkim!“  Mums šiek tiek juokinga. Ir graudu.

Skaityti toliau: “VISI SAKO „LAIKYKIS“, TIK NESAKO UŽ KO!“

APIE JAUNĄJĮ DRAUGĄ IR BATRAIŠČIUS

Užvakar buvo nuostabi diena. Miestas buvo ir tuščias, ir pilnas vienu metu: vieni maknojo po žiemos purvynus sodybų miško keliukais,  kiti gaudė pirmą saulę prie ežerų, kurie dar lediniai, bet ne po ledu, o tie, kam miesto šaligatviai yra geriausia žolė, pasiliko mieste. Arba pasiliko todėl, kad negalėjo tądien būti ten, kur norėjo ir buvo ten, kur buvo. Aš buvau mieste. Skaityti toliau: “APIE JAUNĄJĮ DRAUGĄ IR BATRAIŠČIUS“

VIETINĖ DRAUGYSTĖS DIENA

Pasaulyje pasirodo švenčia Tarptautinę draugystės dieną. Estai ir suomiai — didžiausias respect jiems! — vasario 14! Kai kuriose šalyse dar kitose kitomis dienomis. JT Generalinė Asamblėja paskelbė tarptautine draugystės diena liepos 30-ją. Ta diena turi net oficialų simbolį – Mikę Pūkuotuką! Ne, rimtai, negali būt geresnio bičo, joks Mažasis Princas ir Alisa nesusilygins su juo, ten visai kiti dalykai ir kitokia draugystė. Nežiūrint šiltų jausmų Mikei Pūkuotukui ir savo draugams, niekad nešvenčiau oficialios draugystės dienos.

Skaityti toliau: “VIETINĖ DRAUGYSTĖS DIENA“

Kitoks laiškas Tau apie meilę

Mieloji mano,

žinai puikiai, kad rašau būtent Tau. Ir Tau irgi. Ir Tau, žinoma.

Iš dviejų tūkstančių žodžių, kuriuos rašiau kelias dienas, liko vos šeši šimtai.  Gal tik tie, kurių reikia šią dieną,  kai visi rodo, kaip stipriai ir ryškiai myli.  Ar myli  Tu? Ką myli Tu? O save?

Skaityti toliau: “Kitoks laiškas Tau apie meilę“

APIE NAŠTĄ IR DRAUGYSTĘ

Be magijos neapsieita.

Vakar ryte be jokio plano parašiau blogo įrašą (Apie ką mes tylim? ) užtaisiau, kad pasirodytų vakare ir visą popietę laksčiau semtis įkvėpimo ir reikalų tvarkyti. Vakarop spontaniškai pasisiūliau užsukt pas draugę – matėmės prieš kelias dienas, bet papildomas arbatos puodelis dar niekad draugystei nepakenkė. Užsukau.

Skaityti toliau: “APIE NAŠTĄ IR DRAUGYSTĘ“

Apie ką mes tylim?

Važiuodami švęsti Naujųjų kalbėjom apie  naujas pradžias ir senas pabaigas, kaip ir visi tomis dienomis. Tada garsiai pasakiau: „Prieš kažką sakydama ar darydama noriu nepamiršt visada paklaust savęs „O kas man iš to? Kas kitam iš to?“ Jei pamiršiu, primink man tai“.

Skaityti toliau: “Apie ką mes tylim?“

Apie skrandį ir smegenis

Prabundu šiąnakt gilioj nakty ir jaučiu, kaip negera. Akys stulpu, miegot negaliu, mintys sukasi, galvoju, ką parašyt apie tai. Pykina. Po ilgos petraukos paragavau to, ko net nesąmoningai nesirinkdavau. Buvo lyg ir gerai, bet ne man. Vaikštau visą dieną tokia supykinta ir ne todėl, kad būčiau padauginusi.  Tinkamų ir reikalingų sau dalykų net negalėtum perdozuoti. Jie kažkaip tobulai normuojasi. Jauti tik jų trūkumą. Skaityti toliau: “Apie skrandį ir smegenis“

2017 metų ataskaita

Labai seniai jau taip bebuvo. Kaip žmogus su švaria sąžine naktim ramiai miegodavau. Tik ne šiąnakt. Priešpaskutinė metų naktis buvo tokia, kokios seniai neturėjau –- ankstybėse prabudau nuo minčių, kurios virė smegenyse, konservavosi  ir  dėliojosi į lentynas. Tokių žadinančių minčių atsiranda, kai smegenys suabejoja tuo, ką galvojai ir ką padarei. Matyt taip ir buvo.  Gal jau paskutinė metų klaida? Pasirodo – ne! Marinuodama alyvuoges vietoj balzaminio acto supyliau teriyaki padažą. Sakiau, tie metai – gaidys!

Metai prabėgo labai greitai. Kai žiūriu atsisukusi į juos, suprantu, kodėl. Tušti, murzinai pilki, kad ir kaip mojavau teptuku. Ir noriu, kad jie pagaliau baigtųsi. Tarsi kiti automatiškai bus geresni? Nė velnio. Metai bus tokie, kokia tuose metuose būsiu pati. Gal spalvingesnė?

Skaityti toliau: “2017 metų ataskaita“

Ar galima perdovanoti dovanas?

Iki Naujųjų supakavau kelis šimtus kalėdinių dovanų visai nepažįstamiems žmonėms. Arba vos pažįstamiems. Ir vos kelias dovanas labai labai artimiems. 

Seniai nustojau klausti, ko tie mano žmonės nori Kalėdoms. Tai, ko jie norėtų, negaliu (gal net neįmanoma) padovanoti, o tai ką dovanoju – tik maža smulkmena iš to, ko jiems galbūt norėtųsi. O gal ir ne? Taip ir man. To, ko man reikia, niekas negali padovanoti, net aš pati, o tai ko noriu – nelabai reikia.  Skaityti toliau: “Ar galima perdovanoti dovanas?“

4 istorijos: ne viskas yra yra taip, kaip atrodo

Dažniausiai viskas yra kitaip. Labai kitaip. Facebook’e ir Instagrame amžina šventė, och, kad kas nors dulkėtus kampus fotografuotų ir nešveistas vonias…Visi tik valgo prabangiai, namai švyti, keliauja prie mėlynų jūrų. Bet aš ne apie tai. I istorija Kalėdinė mugė, stabteliu prie draugės, prekiaujančios žaisliukais vaikams. Prieina moteris su sūnumi, o tas mažylis akimirksniu iki ašarų  įsimyli vieną žaislą. Mama visaip kaip atkalbinėja, sako, kad pinigai … Skaityti toliau: 4 istorijos: ne viskas yra yra taip, kaip atrodo

Mano lapkričio filmai. Scanorama

Kartais į kiną žmonės ateina bučiuotis arba slėptis nuo lietaus. Bet į festivalius vaikšto ne tam, nors lauke lyja, o bučiuotis irgi yra su kuo. Nežinau, kas atsitiko, bet šiemet kaip niekad filmų pasirinkimas buvo taiklus. Visi filmai buvo verti laiko. Buvo verti diskusijų, o po vieno jų norėjosi tik tylėti. Beveik visi  mano matyti filmai yra apie paslaptis. Apie paraleinius gyvenimus, kurių nesimato išorėje. … Skaityti toliau: Mano lapkričio filmai. Scanorama

Kas lieka, kai nebelieka pinigų?

Garsi Lenkijos ponia, pasakodama savo gyvenimo istoriją užsiminė, kaip antrojoj santuokoj grįžus iš ligoninės su ką tik gimusiu sūnum, bankas atėmė namus  (žanro klasika – verslo  partneriai pasistengė). Tada ji  nuėjo savęs pamotyvuoti į garsaus dizainerio butikėlį ir nusipirko bliuzę kone už paskutinius pinigus. D&G, jei kam įdomu. Nes kaip ji pati sakė: „Jei nori uždirbt milijoną, turi atrodyt kaip už milijoną.“ Ir suprantu, kai gerai … Skaityti toliau: Kas lieka, kai nebelieka pinigų?