VISI SAKO „LAIKYKIS“, TIK NESAKO UŽ KO!

Sėdim su draugais atsilapoję langus – pavasaris tiesiog braunasi vidun su garsais iš lauko. Kaimyniniam medinuke girsisi vyrų balsai, net stogas kilnojasi,  fone skamba buteliukai, mes girdim tik graudų vieno vyrioko bliovimą palydimą šniurkščiojimais: „Aš ją taip mylėjau…“ Iš toliau atsklinda kompanjonų paguodos ir palaikymo šūksniai: „Bus tų bobų! Baik žliumbt! Išgerkim!“  Mums šiek tiek juokinga. Ir graudu.

Skaityti toliau: “VISI SAKO „LAIKYKIS“, TIK NESAKO UŽ KO!“

APIE NAŠTĄ IR DRAUGYSTĘ

Be magijos neapsieita.

Vakar ryte be jokio plano parašiau blogo įrašą (Apie ką mes tylim? ) užtaisiau, kad pasirodytų vakare ir visą popietę laksčiau semtis įkvėpimo ir reikalų tvarkyti. Vakarop spontaniškai pasisiūliau užsukt pas draugę – matėmės prieš kelias dienas, bet papildomas arbatos puodelis dar niekad draugystei nepakenkė. Užsukau.

Skaityti toliau: “APIE NAŠTĄ IR DRAUGYSTĘ“

Gyventi ir negyventi dėl vaikų

Vienas pažįstamas, apie kurį ir kurio istoriją (Apie praeities vaiduoklius, kurie ateina nekviesti) rašiau po paskutinio mūsų susitikimo lapkritį, užsikvietė kavos liepą. Netikėtai.  Trumpos retos žinutės kartais atlekia iš egzotiškos kelionės ar kokia nors sveikintina kalendorine proga. Šį kartą susitinkam kavos, o vėl valgom jūros gėrybių sriubą ir pasakojamės. Pasidalijam faktais. Juokaujam, kad turim bendrą temą. Jis net akis pasitrina kartais, atrodo viskas labai rimta. Skaityti toliau: “Gyventi ir negyventi dėl vaikų“

Princas su balta Audi

Tęsiasi 100 pasimatymų epopėja.  Kartais nėra laiko aprašyti, bet kiekvienas pirmas pasimatymas – įdomi istorija.  Darausi nebe išranki nuotaka, o istorijų medžiotoja.

Retai  būna rimtų bėdų, nes turiu tam tikrus  pasimatymo standartus  ir neblogai funkcionuojančią fantaziją. Pirmas sietas – pokalbis. Na, čia greit atsisijoja. Paskui galiu  greit padaryt išvadas apie daug dalykų iki susitinkant, tik iš kalbų apie susitikimo  vietas, laiką, meniu, kvietimą ir t.t. Skaityti toliau: “Princas su balta Audi“

100 pasimatymų: Don Corleone

Tie, su kuriais susitinku, jau iki pirmo susitikimo būna įgavę kodinius vardus.  Netyčia. Ne, jie nieko bendra neturi su tais slapyvardžiais, už kurių jie pasislėpę internete. Tiesiog kažkas susišviečia man galvoje. Just name it.  Ežero berniukas, Chokeistas, nes panašus į Kasparaitį, Daktaras-ne-Daktaras,  Dėdė Jonas, paskui pervadintas Antru šansu, Veterinaras. Jie patys net nežino tų savo vardų. Aš žinau ir kartais mano draugės žino juos tais vardais. Diskretiška. Ir kad būtų linksmiau. Išimtys be kodinių vardų būna, bet kaip visada, tik pavirtina taisyklę.

Skaityti toliau: “100 pasimatymų: Don Corleone“

Apie išrankią nuotaką ir 100 pasimatymų

– Mano buvęs bosas sakė, kad  visus CV reikia padalint į dvi dalis ir vieną išmest į šiukšlių dėžę iškart, neskaičius. Kuo mažiau, tuo lengviau, – sakau  tam ponui, kuris vykdo darbuotojų atranką. Skaito jis tuos CV, brauko, kviečiasi į pokalbius ir niekaip neišsirenka. Skaityti toliau: “Apie išrankią nuotaką ir 100 pasimatymų“