PAGIRIOS NUO TAVĘS

Man pagirios. Nuo Tavęs. Dienos ištįsusios iki begalybės, o naktys klampios ir bemiegės. Man norisi dar. Išgerti. Tavęs. Ne. Bus tik blogiau.⁣ Pagirias reikia ištverti.⁣ Aš lašinu tylą iš lašelinės, kuri padės išsiblaivyti. Tyla gydausi nuo haliucinacijų: o jei tavo žodžiuose išskaitysiu tai, ko nesakei, o jei atrodys, kad Tu irgi į mane žiūri kažkaip... Skaityti toliau →

10. BE TELEFONO KAIP BE RANKOS?

Seniai nieko nerašiau apie telefonus ir internetą, bet tai dar nereiškia, kad jais nesinaudojau. Žibalo į ugnį mostelėjo viena smulkmena, kai mane tyliai ištrenkė iš vienos feisbuko grupės (aišku, kvepalų), mat, tik pamanykit, visą dieną (!) nemačiau kažkokios admino komentaro  – vajezau, ignoravau įspėjimą. Nusikaltėlė.  Kai telefonas nepraneša apie mikrojudesius internetiniame pasaulyje, tai ir pražiopsai.... Skaityti toliau →

VISKAS BUS GERAI

Tik paklausyk. Tyliai, nieko nesak, o aš papasakosiu kaip bus paskui. Kokia bus ateitis, kurios dar nematai, nes įskaudinta, nes nusivylusi, nes atrodo, kad tam pragararui, kuriame esi, nebus pabaigos.⁣ Tau bus blogai. Dar kažkiek laiko. Kartais bus taip blogai, kad net vemsi iš skausmo. Baigsis ašaros. Baigsis mintys, kurios smaugia ir apdujusią traukia atgal.... Skaityti toliau →

9. KODĖL ESAM TEN, KUR BLOGAI?

Sunki tema dėl dviejų dalykų. Visų pirma tame eksperimente, kurį noriu aprašyt,  kankino šunis, antra, pernelyg daug aplink žmonių, kurie  patys save kankina išmokto  bejėgiškumo spąstuose. Nei gyvi, nei mirę. Jokie. Kokie tai žmonės? Jei apsidairysit aplink, tai  jų pamatysim. Vaikų, kurie nedrąsūs kažko imtis – „man nepavyks“, nes jiems taip šimtą kartų sakė nekantrūs... Skaityti toliau →

GYVENTI TIKRIAU

Ar mums nebepatinka saulėlydžiai? Ar mes nebemokam stebėti praskrendančių lėktuvų, suglamžytų debesų, apsnigtų tvorų, sušalusių uogų, žaidžiančių šunų, besišypsančių (gal mums?) praeivių. Mes save įkalinom bespalvėje kasdienybėje. Kartais pasidalinam tuo, prie ko stabtelėjo žvilgsnis, kas buvo labai ryšku. Bet labai trumpam. ⁣ Mes dažniau skleidžiam protingus žodžius, aprašančius svetimą patirtį. Nes neišdrįstam pasidalint sava. Tikra.... Skaityti toliau →

8. SUSIKALBĖJIMO ILIUZIJA

Mes kalbam žodžiais.  Nes gyvybiškai reikia.  Žmonėms reikia jaustis chebros dalimi. Tylėdamas nepasijusi. O smegenims  į naudą socialiniai kontaktai. Bet ne visi. Ne paviršutiniški. O tik tie, gilūs. Tie, kurie pagrįsti nuoširdžiu smalsumu. Giliam bendravimui svarbūs ne žodžiai, kuriuos žmogus sako, bet labiau supratimas reikšmės, kuri slepiasi už žodžių. Ar teko kada susidurti su žmonėmis, su kuriais... Skaityti toliau →

100 PASIMATYMŲ: APIE DU APAŠTALUS

Pasakysiu Jums, tai, kas dera šviežioms pažintims, visai nedera pasimatymams.  Ne tik todėl, kad mes visad labiau norim patys apie save papasakot, nei laukti, kad apie mus papasakos kiti.

8. DVIGUBA SMEGENŲ BUHALTERIJA

Kiek kartų taip buvo: norite parduoti savo nereikalingą komodą, suklypusį sodo namą, gendančią mašiną ir tą seną kiuženą įvertinate gerokai daugiau, nei ji verta, nes... tiesiog tas daiktas yra jūsų? Jei reikėtų pirkti tokį pat, kiek už jį sumokėtumėte? Kol skaičiuojat ir konvertuojat, papasakosiu apie R.Talerio „turėjimo/nuosavybės efektą“ (endowment effect). Nors iš tikrųjų galvojama, kad... Skaityti toliau →

7. KAIP SUPRANTA MUS IR MES SAVE

„Jie mūsų nesupranta“– sakom su ašara balse ir priduriam „ o taip reikia, kad mane suprastų“. Aha, man irgi patiktų. Mums visiems reikia gilaus ir tikro dalyko – kad suprastų daugiau, nei tik poelgius ir žodžius. Ir motyvus. Mus supranta, vadinasi, – palaiko, sutinka su mūsų nuomone, pagiria, užjaučia, pateisina. Ar ne to mes norim,... Skaityti toliau →

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: