Ar vaikai turi klausyt tėvų?

Pamenu ją virš vonios persivėrusią, mažytę, kankinamą tėvų – pirštai gerklėj ir padrąsinimas „Vemk, paskui bus geriau“. Nenorėjo, bet darė taip, kaip buvo liepta – nelabai pasiginčysi tokioj situacijoj. Skaityti toliau: “Ar vaikai turi klausyt tėvų?“

Šilkiniai kiaušiniai

Nesiruošiu tinklaraščio paversti nei kulinariniu, nei ūkinių kokiu nors kitokiu, bet nutariau pasidalinti savo priešvelykiniais smagumais. Žinoma, prieš kelis metus kai tai pirmą dažiau kiaušinius šilku, nesugalvojau to kaip nors pranešti su proceso vaizdu ir instrukcijomis. Anokia čia paslaptis ir stebuklas, pusė Lietuvos taip dažo. Stebuklas, kad niekad nežinai, kaip išeis. Skaityti toliau: “Šilkiniai kiaušiniai“

Patogios ir nepatogios moterys

Ji kaip krėslas, į kurį patogiai įkrenti po darbo dienos. Ji kaip automobilio sedynė, idealiai priderinta prie tavo nugaros linkio, ji kaip patys patogiausi kedai, kuriais per dieną nueiti 25 km yra vienas juokas. Ji tokia: nepastebima, atsirandanti tada, kai reikia ir dingstanti, nes jos nepasigendama. Ji tyli, kai reikia tylos ir linksma, kai norisi kompanijos. Ji visada yra, kai reikia. Ji patogi, tik viena bėda – ji kartais tokia … beveik garantuota. Istorijos apie 4 moteris. Variantų yra gerokai daugiau. Skaityti toliau: “Patogios ir nepatogios moterys“

100 pasimatymų: Don Corleone

Tie, su kuriais susitinku, jau iki pirmo susitikimo būna įgavę kodinius vardus.  Netyčia. Ne, jie nieko bendra neturi su tais slapyvardžiais, už kurių jie pasislėpę internete. Tiesiog kažkas susišviečia man galvoje. Just name it.  Ežero berniukas, Chokeistas, nes panašus į Kasparaitį, Daktaras-ne-Daktaras,  Dėdė Jonas, paskui pervadintas Antru šansu, Veterinaras. Jie patys net nežino tų savo vardų. Aš žinau ir kartais mano draugės žino juos tais vardais. Diskretiška. Ir kad būtų linksmiau. Išimtys be kodinių vardų būna, bet kaip visada, tik pavirtina taisyklę.

Skaityti toliau: “100 pasimatymų: Don Corleone“

Kam kinas, o kam pavasaris

Dabar toks laikas, kai po pasisveikinimo kitas klausimas: „Ką matei?patiko?“ Ir prasideda…

Atrodo, kai paklausia: „Kokie tavo hobiai? Kas patinka?“ lengva atsakyti, kad skaitai knygas ir mėgsti kiną. Psichoterapeutui toks atsakymas netiktų, jis pasakytų – čia ne hobis, čia trigeris – tai kas tave išjudina, suvelia, supainioja, užverčia klausimais. Domėtis kinu  – tai kas kita.
Kino pavasaris – kaip pavasarinis spyris į sėdimąją po tingaus žiemos miego. Dozė vitaminų. Turškimasis svetimose emocijose, dramose, situacijose. Audros smegenų vingiuose. Maistas akims.

Skaityti toliau: “Kam kinas, o kam pavasaris“

macbook auksinis toks mažas, kad telpa į rankinuką

Diena, kai pasijutau tikra moterimi

Aš jį pamačiau internete. Įsimylėjau iškart, tik iš tolo. Vis jį nužiūrėdavau toje virtualybėje, jis man buvo itin patrauklus, bet neslėpsiu, lyginau jį su kitais. Tegul kiti dar geresni, bet jis buvo kažkoks labai ypatingas.  Vis neapleido nuodėminga idée fixe apie jį. Nestabdžiau savęs ir neatkalbinėjau: neva, jis ne tavo nosiai, tarsi per aukštai taikai, ai per daug svajoji,  per daug ketini sau leisti. Nė velnio. Įkritau taip, kaip man kartais atsitinka. Ir viskas tik todėl, kad jaučiuosi to verta. Ar TIK tiek verta, ar NET tiek? Skaityti toliau: “Diena, kai pasijutau tikra moterimi“

…nes gyvenimas yra žaidimas? 

Gyvenimas paprastas, o žmonės komplikuoti. Užuot ėję tiesiai vingiuojam zigzagais aplinkui. Užuot gyvenę paprastai gyvenam komplikuotai. Tarsi komplikacijos prideda grožio ir vertės. Kankinamės, nes tarsi taip tauriau. Nes būti nelaimingu yra ne taip banalu, kaip šypsotis be priežasties ir jaustis gerai. Prasminga visada sunku, o lengvabūdiška – visada paviršutiniška? Gal todėl kuriam kliūtis ir jas didvyriškai nugalim?  Lyg norėtume gauti premiją  už viso gyvenimo nuopelnus… Na, ir papozuojam fotografams su šiek tiek kančios veide.

Skaityti toliau: “…nes gyvenimas yra žaidimas? “

Antros moterys, iliuzijos ir vedę vyrai

Visiems gyvenime atsitinka keistų dalykų. Būna, kad mašina važiuodama kiškį numuši ar užklimpsti pavasarinėj pliurzėj. Būna, kad spontaniškai atsiduri situacijoj, kurios niekaip kitaip kaip smegenų užtemimu nepavadinsi. Būna, kad įsipainioji į kokį meilės trikampį, būna, kad į daugiakampį.

Skaityti toliau: “Antros moterys, iliuzijos ir vedę vyrai“

Apie liguistą moterų savikritiką

Benardydama po internetus vaikoma savo besitęsiančio susidomėjimo neuroekonomika, randu daug įdomių dalykų. Kaip ir šis tyrimas, kuris Weightwatchers užsakymu  buvo padarytas Jungtinėje karalystėje.

Žinoma, ten, UK, gal viskas kitaip nei čia, bet kai kurie dalykai yra universalūs ir , deja, nedžiugina. Tyrimo imtis nebuvo ekstremaliai didelė, bet 2000 moterų jau yra jėga. Ir balsas. Skaityti toliau: “Apie liguistą moterų savikritiką“

Versliukai: gėlių ir vyro nuoma, grynieji be išlaidų ir FB

Kai draugė savo biusthalterį reklamos meno vardan pardavė filmavimo metu, tai sulaukiau replikų, kad tai per menka tema mano tinklaraščio įrašui. Oi, tikrai ne. Toks gyvenimas. Tikras. Nereikia kasdien apie gilius jausmus rašyti.

Žmonių išradingumas ir smulkaus verslo galimybės mane labai pralinksmina. Papasakosiu, kaip žmonės tvarkosi gyvenimą kartais turėdami finansinės naudos, kartais tik smagumo ir gražių dekoracijų. Esmė visų šitų istorijų – atrodyti, o ne būti. Na, dar kartais iš to ir uždirbti finansinių arba moralinių dividendų. Skaityti toliau: “Versliukai: gėlių ir vyro nuoma, grynieji be išlaidų ir FB“

Apie blogas nuotaikas ir stebuklingus išgijimus

– Iš to, kaip tu atidarai ofiso duris, visada aišku, kokios tu nuotaikos, – man  lietuviškai sakydavo nuolat besišypsantis kolega amerikietis Andy, kuris dabar su dviem vaikais ir lenkaite žmona gyvena netolimoje šaly ir vis dar nuolat šypsosi. Jo nuotaikų kaitą tada ir dabar išduoda gestai ir kalbos tempas.

– Kas  sugadino nuotaiką? – sako kolegė vos atidarius ofiso duris. Po 12 metų nuo Andy frazės viskas taip pat.

Skaityti toliau: “Apie blogas nuotaikas ir stebuklingus išgijimus“

Apie išrankią nuotaką ir 100 pasimatymų

– Mano buvęs bosas sakė, kad  visus CV reikia padalint į dvi dalis ir vieną išmest į šiukšlių dėžę iškart, neskaičius. Kuo mažiau, tuo lengviau, – sakau  tam ponui, kuris vykdo darbuotojų atranką. Skaito jis tuos CV, brauko, kviečiasi į pokalbius ir niekaip neišsirenka. Skaityti toliau: “Apie išrankią nuotaką ir 100 pasimatymų“

Nudažyt ir išmest

Kai taisydavom tai, ko negalima pataisyt ir gaišdavom laiką beverčiam daiktui,  mano tėtis kartais numodavo ranka ir pasakydavo: „ai, tik nudažyt ir išmest“. Nors iš tikrųjų nelabai supratau tada, kodėl prieš išmetant reikia kažką nudažyt.  Nors aiškiau nei aišku, kad nudažyt nei reikėjo, nei ką. Niekam tikęs tas daiktas matyt buvo, todėl jo kelias – tik į šiukšlių konteinerį. Dabar atrodo, kad gražiau būtų išmesti nudažytą, nei sulaužytą.  Skaityti toliau: “Nudažyt ir išmest“

Valentinas ir jo dovanos

Anądien persikraustymo įkarštyje suradau voką su vaikiškais užrašais. Ir pabyrėjo vaikišku raštu rašyti popierėliai, atvirukai ir įvairių formų pieštos  širdelės. Taip smagu buvo pažiūrėt į ankstyvo mokyklinio amžiaus Valentino švenčių prisiminimus ir prisipažinimus. Dovanos neišliko, tik rašteliai. Mokinukams viskas daug paprasčiau. Jiems bet kokia dovana – dėmesio ženklas, nesvarbu, ar didesnė, ar maža. Jei raudona ar širdelės formos – jau įvykis. Skaityti toliau: “Valentinas ir jo dovanos“

Well, ji taip norėjo

Iš užjūrio pargrįžusi draugė merginų vakarėlyje pasakoja įspūdžius. Kasmet ten važiuoja, jos visi giminės – kaip mūsų  pažįstami. Amerikoje žmonės ilgai gyvena, tas jos dėdė gerokai virš 90-ies sulaukė. Daug metų  gyveno ypatingame pensininkų miestelyje Sun City West, kur galima įsikurti tik sulaukus 65-erių: ten medikų ir visokiausių gydyklų aplink tankiau, nei kitur. Ir dar nėra senatvę erzinančių jaunų ir laimingų, gal todėl ilgai traukė. Tarp žmogaus mirties ir jo laidotuvių koks pusmetis praeina, nes šalis didelė, giminės toli, atostogos trumpos, tai kol suderina atsisveikinimo datą, jau ir skausmas apmažėja. Susiderino. Skaityti toliau: “Well, ji taip norėjo“

Tik nepasmauk kačiuko

  Du vaikinai, dvi merginos. Senų laikų ir po gerų 30 metų visai kita situacija. Dvi istorijos ir tas pats kačiukas. Mielas, minkštas, jaukus. Diena buvo skirta švęsti, o ne skirtis, bet taip jau atsitiko. O kai sukrenta viskas taip, kad staiga nuskaidrėja ir tampa aišku, tada nesvarbu, ar po trejų ar po penkerių metų buvimo kartu reikia galų gale užrišti mazgą. Ir nesvarbu kokia … Skaityti toliau: Tik nepasmauk kačiuko

Brangūs apatiniai

– Baigiau darbą, ofise nieko nebėra, galiu papasakot, kokia man buvo diena…Nepatikėsi. Pardaviau savo nenaują liemenuką už 20 eurų!

– Nieko sau! Puikus uždarbis. Kas pirko? Gal čia tokia pat istorija, kaip su mano triusikais?

Skaityti toliau: “Brangūs apatiniai“

Pasižadėjimai sau. 2017

Kiek nepamatuoto optimizmo yra metų pradžioje ir kaip tyliai kovo mėnesį jis išgaruoja.  Tiek daug vilčių sudėta ir taip gerai pasiruošta žemam startui sausio pradžioje. Pakelsim lygį į dar aukštesnį lygį – sakydavo mano kolega. Valgysim 70 proc. daugiau  daržovių įskaitant lapinius kopūstus, išmoksim juos paruošti keturiolika kitų būdų, nes kartą jie buvo visai nevalgomi ir net nesukramtomi kaip troškinti plastikiniai šiaudeliai.  Be sveikuoliško pasiryžimo valgyti vitaminus daržovių pavidalu, dar pasižadame mesti rūkyti, gerti tik prabangius gėrimus, todėl mažais kiekiais, įsipainioti į santykius tik su perspektyviais interesantais, pervesti bobutę per gatvę, klausyti objektyvių draugių nuomonių, paduoti kam nors stiklinę vandens, nevadinti 80 metų dieduko žąsinu, net jei jis visai nesiorientuoja kelyje vairuodamas savo vintažinius žigulius.

Skaityti toliau: “Pasižadėjimai sau. 2017“