2018-ieji. METŲ ATASKAITA

Nežiūrint didelio tempo, buvo daug ramybės. Ne tos, kuri migdo ir atbukina. Tokios, kuri leidžia žiūrėti į viską su atlaidumu. Žinoti, kas kodėl vyksta ir suprasti, kad tai ne apie mane. Ir nebesukti sau galvos. Gal čia kaltas mano susidomėjimas smegenimis? Kai žinau, kad kai kurie procesai veikia be mūsų valios, daug lengviau gyventi.

LAIKAS MOKYTIS IŠ VAIKŲ

Jos žino, kad pasitikėjimas savimi yra pats geriausias moters drabužis, o mes vis dar gainiojamės akcijų ir investuojam į sukneles, kad pridengtume pasitikėjimo savimi trūkumą.

KAIP ATPAŽINTI APSIMETĖLĮ PRINCĄ INTERNETE

Ne, aš ne paranojikė. Taip, aš tikiu stebuklais, kurie atsitinka kitiems. Taip, man patinka atsitiktinumai ir sutapimai. Žinau, kaip pamesta galva pridaro daug bėdos. Ir kad vedybos iš išskaičiavimo – pačios tvirčiausios, jei gerai suskaičiuoji.

KAIP SUKČIAMS SUMOKĖJOM 10000 USD

Atrodo, kad taip atsitinka visiems, tik ne tavo aplinkos žmonėms. Ne, atsitinka visiems, kuriems kažko reikia. Kai tau reikia, moki už tai pinigus. Didelius.

KODĖL TU NEVEDI MEILUŽĖS?

Žinoma, būtų labai lengva suversti kaltę toms fatališkoms moterims, kurios vilioja laimingų šeimų vyrus ir jie atranda laimę svetimam glėby. Ne kartą. Ilgam.

PASMAUK GERĄ MERGAITĘ

Jei ne tas per didelis pamestas batelis, gera mergaitė Pelenė iki šiol būtų likusi prie puodų ir bliūdų. O jei per mažus ir baisius batus būtų nupirkusi tetulė-fėja?

PONIOS IR PONAI, VAIKYSTĖ BAIGĖSI

Ateinu nedrąsiai, prisėdu. Anoks čia malonumas – dėti savo jausmus ant stalo ir matyti, kaip juos narsto visai svetimas žmogus. Po vieną. Trauks kaip pincetu. Skaudžiai. Apžiūrinės. Jau žinau, koks bus vienas pirmųjų klausimų. Manęs tikrai paklaus, kokie mano santykiai su tėvais. Tikrai norės žinoti, ar buvau mylima, kaip buvau mylima, kokie gražiausi ir liūdniausi... Skaityti toliau →

BRIEDŽIO TESTAS

„Tu mane testuoji? O kaip nulis cukraus?!“ – išpūtęs akis sako jis, kai susirangiusi ant sofos tarp futbolo kėlinių murkiančiu balsu prašau: „Messi, kačiuk, ir aš noriu.“ Tas ledų kibiras, iš kurio jis pilnu šaukštu šaldo gleivinę ir slopina stresą svarbių rungtynių įkarštyje, grasina į skutus suplėšyti mano poros mėnesių eksperimentą. Aišku, testuoju. Ar aš... Skaityti toliau →

VISKAS ĮSKAIČIUOTA 

Purslojanti jūra, kaitri saulė, saulėlydis pro langą, valgiais nukrauti stalai visą parą, žvilgsnius gaudantys paslaugūs viešbučio džinai pilnais padėklais... Šampanas pusryčiams. Viskas įskaičiuota. Ir atostogų romanas, aišku.  Apie vienintelį atostogų romaną privalu papasakoti anūkėms su pagražintomis pikantiškomis smulkmenomis (ir be jų – anūkams) aštuoniasdešimtojo gimtadienio proga. Jei tokių romanų buvo daugiau, tai, prisiekiu, nesulauksit jubiliejaus... Skaityti toliau →

JIE GEROSE RANKOSE

Aš jau nė nežinau, kaip mes gyvenom anksčiau. Be kvėpavimo praktikų, ikisantuokinių kursų, keturiasdešimties rūšių kūno treniruočių, tik su rytine mankštele, plaukiojimu vasarą ir slidinėjimu žiemą. Pilvo preso laikas baigėsi, papai nepasidavė tobulinami sporto salėje, bet, dėkui grožio peiliui ir silikonui, irgi patobulėjo. Dabar – užpakalių sezonas. Matėt instagrame – ten užpakalių invazija. Tų, kuriuos... Skaityti toliau →

MES PASMERKTI NESUPRAST KITŲ?

Ir kiti mūsų? Gal nesuprasdami galim tiesiog suprast, kad jie ją turi. Kitokią tiesą. Toleruoti ar netoleruoti, pritarti ar ne, smerkti ar ne – sunkesnis pasirinkimas. Lengviausia toleruoti, kad tavo draugei visada pink is her favourite. Kaip galima bijot skrist lėktuvu, kaip galima bijot aukščio, kaip galima nesuprasti to, kas parašyta paprastais gimtosios kalbos žodžiais,... Skaityti toliau →

Užjūrio princai, kuriems reikia pinigų

Aš turiu tris požymius, pagal kuriuos patikrinu virtualaus princo kokybę. O jūs?

…GYVENAM NE SAVO GYVENIMUS

Mus valdo tas organas, kuris užima 2% kūno svorio ir sunaudoja 20% visos kūnui skirtos energijos.

Su gimtadieniu, Tėti!

Ir sakau jums, jei užkabino tas tekstas, norit – kopijuokit, keiskit, pildykit, graudinkitės, ašarokit,  bet pasakykit mylimiems žmonėms tai, kas guli širdy. Kaip mažiems vaikams lengva pasakyt, kad myli, ir kaip sunku jau suaugusiems... Kažkokie labai taupūs ir bailiai daromės ne tada, kai reikia.

VISI SAKO „LAIKYKIS“, TIK NESAKO UŽ KO!

Sėdim su draugais atsilapoję langus – pavasaris tiesiog braunasi vidun su garsais iš lauko. Kaimyniniam medinuke girsisi vyrų balsai, net stogas kilnojasi,  fone skamba buteliukai, mes girdim tik graudų vieno vyrioko bliovimą palydimą šniurkščiojimais: „Aš ją taip mylėjau...“ Iš toliau atsklinda kompanjonų paguodos ir palaikymo šūksniai: „Bus tų bobų! Baik žliumbt! Išgerkim!“  Mums šiek tiek... Skaityti toliau →

APIE JAUNĄJĮ DRAUGĄ IR BATRAIŠČIUS

Užvakar buvo nuostabi diena. Miestas buvo ir tuščias, ir pilnas vienu metu: vieni maknojo po žiemos purvynus sodybų miško keliukais,  kiti gaudė pirmą saulę prie ežerų, kurie dar lediniai, bet ne po ledu, o tie, kam miesto šaligatviai yra geriausia žolė, pasiliko mieste. Arba pasiliko todėl, kad negalėjo tądien būti ten, kur norėjo ir buvo... Skaityti toliau →

VIETINĖ DRAUGYSTĖS DIENA

Pasaulyje pasirodo švenčia Tarptautinę draugystės dieną. Estai ir suomiai — didžiausias respect jiems! — vasario 14! Kai kuriose šalyse dar kitose kitomis dienomis. JT Generalinė Asamblėja paskelbė tarptautine draugystės diena liepos 30-ją. Ta diena turi net oficialų simbolį – Mikę Pūkuotuką! Ne, rimtai, negali būt geresnio bičo, joks Mažasis Princas ir Alisa nesusilygins su juo,... Skaityti toliau →

Kitoks laiškas Tau apie meilę

Ne, nereikia spardyti sau į užpakalį ir reikalauti iš savęs maksimumo. Užteks nekaltinti savęs už tai, kas atsitinka ar neatsitinka, net jei bandai iš visų jėgų geriausių norų vedina. Užteks nekritikuot savęs nei tyliai, nei garsiai už tai, kad kažko nenori daryti ar negali pakeisti.

APIE NAŠTĄ IR DRAUGYSTĘ

Be magijos neapsieita. Vakar ryte be jokio plano parašiau blogo įrašą (Apie ką mes tylim? ) užtaisiau, kad pasirodytų vakare ir visą popietę laksčiau semtis įkvėpimo ir reikalų tvarkyti. Vakarop spontaniškai pasisiūliau užsukt pas draugę – matėmės prieš kelias dienas, bet papildomas arbatos puodelis dar niekad draugystei nepakenkė. Užsukau. Ar nuotaika tokia buvo, ar mėnulis... Skaityti toliau →

Apie ką mes tylim?

Kas iš to, kad pasakysiu tai, ką noriu pasakyti, jei kitas nenori to girdėti? Ir jam to nereikia?

Apie skrandį ir smegenis

Prabundu šiąnakt gilioj nakty ir jaučiu, kaip negera. Akys stulpu, miegot negaliu, mintys sukasi, galvoju, ką parašyt apie tai. Pykina. Po ilgos petraukos paragavau to, ko net nesąmoningai nesirinkdavau. Buvo lyg ir gerai, bet ne man. Vaikštau visą dieną tokia supykinta ir ne todėl, kad būčiau padauginusi.  Tinkamų ir reikalingų sau dalykų net negalėtum perdozuoti. Jie... Skaityti toliau →

2017 metų ataskaita

Labai seniai jau taip bebuvo. Kaip žmogus su švaria sąžine naktim ramiai miegodavau. Tik ne šiąnakt. Priešpaskutinė metų naktis buvo tokia, kokios seniai neturėjau –- ankstybėse prabudau nuo minčių, kurios virė smegenyse, konservavosi  ir  dėliojosi į lentynas. Tokių žadinančių minčių atsiranda, kai smegenys suabejoja tuo, ką galvojai ir ką padarei. Matyt taip ir buvo.  Gal jau... Skaityti toliau →

Ar galima perdovanoti dovanas?

Iki Naujųjų supakavau kelis šimtus kalėdinių dovanų visai nepažįstamiems žmonėms. Arba vos pažįstamiems. Ir vos kelias dovanas labai labai artimiems.  Seniai nustojau klausti, ko tie mano žmonės nori Kalėdoms. Tai, ko jie norėtų, negaliu (gal net neįmanoma) padovanoti, o tai ką dovanoju – tik maža smulkmena iš to, ko jiems galbūt norėtųsi. O gal ir... Skaityti toliau →

4 istorijos: ne viskas yra yra taip, kaip atrodo

Dažniausiai viskas yra kitaip. Labai kitaip. Facebook'e ir Instagrame amžina šventė, och, kad kas nors dulkėtus kampus fotografuotų ir nešveistas vonias...Visi tik valgo prabangiai, namai švyti, keliauja prie mėlynų jūrų. Bet aš ne apie tai. I istorija Kalėdinė mugė, stabteliu prie draugės, prekiaujančios žaisliukais vaikams. Prieina moteris su sūnumi, o tas mažylis akimirksniu iki ašarų... Skaityti toliau →

Mano lapkričio filmai. Scanorama

Kartais į kiną žmonės ateina bučiuotis arba slėptis nuo lietaus. Bet į festivalius vaikšto ne tam, nors lauke lyja, o bučiuotis irgi yra su kuo. Nežinau, kas atsitiko, bet šiemet kaip niekad filmų pasirinkimas buvo taiklus. Visi filmai buvo verti laiko. Buvo verti diskusijų, o po vieno jų norėjosi tik tylėti. Beveik visi  mano matyti... Skaityti toliau →

Kas lieka, kai nebelieka pinigų?

Garsi Lenkijos ponia, pasakodama savo gyvenimo istoriją užsiminė, kaip antrojoj santuokoj, vos grįžus iš ligoninės su prieš porą dienų gimusiu sūnum, bankas atėmė namus  (žanro klasika – verslo partneriai pasistengė). Tada  savęs pamotyvuoti ji  nuėjo į garsaus dizainerio butikėlį ir nusipirko bliuzę už paskutinius pinigus. D&G, jei kam įdomu. Nes kaip ji pati sakė: „Jei... Skaityti toliau →

Geriau žiūrėsiu į dangų

Tose kapinaitėse ant žolės po pasvirusiais kryžiais buvo mano vaikystės vasarų skaitykla. 

100 pasimatymų: apie pamestus vyrus ir kritusius žirgus

Kadaise dragūnams buvo labai aišku: „Jei žirgas krito, nulipk ir kaukis toliau". Gali palikt jį mūšio lauke, gali palaidot žirgą nežinomam  kape niekieno žemėje, gali pakast savoje žemėje po mylima vyšnia, jei  tik partempsi iš kovos lauko.

Vadink mane Alegra!

– Pameni, kažkada sakiau, kad noriu vardą pasikeist. Vardai juk nusibosta, - sako draugė paskambinusi tradicinio „vakarinio patikrinimo“. Pamenu, kaip nepamenu, vasarą apie  tai diskutavom. Išsirinko tada ji sau tokį itališką, muzikinį... – Tai jau. Aišku, kad nusibosta. ir deminutyvai nusibosta.  Maniškė darželyje dukart vardus keitė.  Kažkada norėjo būt trečia Agnė grupėje,  o paskui visiems... Skaityti toliau →

Apie prisilietimų trūkumą

— O mes nesisveikinsim? — įdėmiai žiūri jis, kai po pusantrų metų nesimatymo kaip torpeda įlekiu į jo studiją pasikalbėti apie abiejų mūsų galvas sprogdinančias idėjas ir po trumpo „labas“ nusimetusi lietpaltį, 5 kg sveriančią rankinę dribteliu ant sofos. Tikrai, pamanau, kaip aš taip? Ir puolam vienas kitam į glėbį. Stovim apsikabinę ir nieko nesakom,... Skaityti toliau →

Paslaptys po stiklu

Kartais aplankai tą vietą, slapta pasigėri tokia savo brangenybe. Ir lauki. Lauki, kol tavo gyvenime atsiras ypatingas žmogus. Draugas

Atiduoti šiltomis rankomis

Mama sunkiai atsisveikindavo su daiktais, sunkių laikų vaikui viskas turi vertę. Kaip išmesi audinių gabaliukų kailinius? O kad juos apsirengusi per pusmetrį žemėn įsmuks dėl jų svorio, nepagalvoja. Gražūs. Gal kam reikia? 

7 privalumai būti meiluže

Antros moterys, iliuzijos ir vedę vyrai    Taip vadinosi anas rašinėlis jautria tema.  Tada ir gavau žinutę: „Jau senokai kirba mintis jusu paklausti apie teksto "Antros moterys, iliuzijos ir vede vyrai" viena sakini: "Yra privalumu tokiuose santykiuose, - galeciau isvardinti bent jau kokius septynis neuzsikirsdama", tai vat, man jau senokai knieti suzinoti juos.“ Nuo to laiko, kai pirmą... Skaityti toliau →

Atvirlaiškiai. Pavasaris ir vasara.

Kai perki atvirlaiškį, stengiesi jame parašyt kelis žodžius vienu atsikvėpimu. Nieko per daug asmeniško, nes  gal paskaitys paštininkas, gal tėtis ar mama, ar vaikas. Tiesiog vienos akimirkos žodžių pliūpsnis - tai kaip jautiesi ir ką kaip linkėjimus siunti kitam. Tokie tie mano atvirlaiškiai. Sudėsiu juos iš Instagram ir Facebook, kad liktų vienoje vietoje.    ... Skaityti toliau →

Sielos peizažas

Mes sėdim su ja dabar balkone ir žiūrim: jūra, ten toli tiltas ir Kopenhaga, matosi nedidelio uosto dalis, skraido žuvėdros – čia jos sielos peizažas.

Pasimatuoti svajones

Valgiau iš lėkščių, kurios nebuvo mano skonio, naudojausi peiliais, kurių niekada nepirkčiau, miegojau tokio pločio lovoje, apie kokią tada galėjau tik svajoti.

Gyventi ir negyventi dėl vaikų

Vienas pažįstamas, apie kurį ir kurio istoriją (Apie praeities vaiduoklius, kurie ateina nekviesti) rašiau po paskutinio mūsų susitikimo lapkritį, užsikvietė kavos liepą. Netikėtai.  Trumpos retos žinutės kartais atlekia iš egzotiškos kelionės ar kokia nors sveikintina kalendorine proga. Šį kartą susitinkam kavos, o vėl valgom jūros gėrybių sriubą ir pasakojamės. Pasidalijam faktais. Juokaujam, kad turim bendrą... Skaityti toliau →

Kur dėti pinigus? Perveskit man!

Pasirodo, tai populiarus būdas  mokėti pinigus už mašinas, kurias nusižiūri dažniausiai  vokiškuose interneto puslapiuose. Aišku, variantas būna tobulas: ledinė mašina, su pribumbasais, kaina nereali: tik pagalvok, važinėjo bobutė su 7 bėmdubelvė į bažnyčią, o iš tikrųjų tai paskenduolę Veroniką bando iškišt už vyro.

Žali plaukai, kritika ir komplimentai

Anądien kaip tik apie komplimentus ir kritiką sukau galvą sukdamasi aplink viryklę. Vaikystėj apsirgusiems mums būdavo patiekta lengvos sriubytės – jokia kita proga to skaidraus ir lengvo sultinio ir negaudavom..  Prisiminiau tą vištienos sultinį,  knygą,  viena mintis užsikabino už kitos ir jau tas bul-bul-iuojantis sultinys – ne tik sultinys, o ir visas rašinys. KRITIKOS STRĖLĖS ir... Skaityti toliau →

Ar galima įsimylėti saugiai?

Visiems neracionaliems protams ir nešarvuotoms širdims. Tiems, kas įsimyli per greitai. Per anksti. Tiems ir toms, kas įsimyli iš pirmo žvilgsnio, antro švelnaus prisilietimo, trečio gilaus pokalbio. Tiems ir toms, kas renkasi jausti, o ne klaustyti blaivaus proto. Eiti paskui jausmus, o ne racionliai sverti ir matuoti. Tiems ir toms, kuriuos nutrenkia žaibas kalbantis su verslo kolega ar... Skaityti toliau →

Maža mergaitė po žydinčia obelim

Žodžiai lūžta, balsas virpa, kai jis nori pasidžiaugt ir padėkot. Niekada nepamiršdavo padėkot net kelis kartus už tą patį, bet su džiaugsmu akyse.  O dabar kitaip. Graudžiai. Sėdžiu priešais jį kelias valandas ir bandau įžvelgt tai, ką jis slepia. Nematau. Nežinau, kaip jis jaučiasi. Arba bijau žinoti. Tik jaučiu, kad jam ir man prasidėjo ilgas atsisveikinimas.... Skaityti toliau →

Ar vaikai turi klausyt tėvų?

Pamenu ją virš vonios persivėrusią, mažytę, kankinamą tėvų - pirštai gerklėj ir padrąsinimas „Vemk, paskui bus geriau“. Nenorėjo, bet darė taip, kaip buvo liepta - nelabai pasiginčysi tokioj situacijoj. DARYK KAIP NORI Paskui dar buvo visokių situacijų, kai norėjosi, kad vaikas darytų ie neabejotų tuo, ką liepia tėvai. Gal netikėdamas, kad bus gerai, bet tegul iš... Skaityti toliau →

Šilkiniai kiaušiniai

Nesiruošiu tinklaraščio paversti nei kulinariniu, nei ūkiniu kokiu nors kitokiu, bet nutariau pasidalinti savo priešvelykiniais smagumais. Žinoma, prieš kelis metus kai tai pirmą dažiau kiaušinius šilku, nesugalvojau to kaip nors pranešti kitiems su viso proceso vaizdu ir instrukcijomis. Anokia čia paslaptis ir stebuklas, pusė Lietuvos taip dažo. Stebuklas, kad niekad nežinai, kaip išeis. Ne laikas kaklaraiščių ieškoti, kai... Skaityti toliau →

Patogios ir nepatogios moterys

Ji kaip krėslas, į kurį patogiai įkrenti po darbo dienos. Ji kaip automobilio sedynė, idealiai priderinta prie tavo nugaros linkio, ji kaip patys patogiausi kedai, kuriais per dieną nueiti 25 km yra vienas juokas. Ji tokia: nepastebima, atsirandanti tada, kai reikia ir dingstanti, nes jos nepasigendama. Ji tyli, kai reikia tylos ir linksma, kai norisi kompanijos. Ji... Skaityti toliau →

Kam kinas, o kam pavasaris

Dabar toks laikas, kai po pasisveikinimo kitas klausimas: „Ką matei?patiko?“ Ir prasideda... Atrodo, kai paklausia: „Kokie tavo hobiai? Kas patinka?“ lengva atsakyti, kad skaitai knygas ir mėgsti kiną. Psichoterapeutui toks atsakymas netiktų, jis pasakytų – čia ne hobis, čia trigeris - tai kas tave išjudina, suvelia, supainioja, užverčia klausimais. Domėtis kinu  – tai kas kita. Kino pavasaris... Skaityti toliau →

Diena, kai pasijutau tikra moterimi

Aš jį pamačiau internete. Įsimylėjau iškart, tik iš tolo. Vis jį nužiūrėdavau toje virtualybėje, jis man buvo itin patrauklus, bet neslėpsiu, lyginau jį su kitais. Tegul kiti dar geresni, bet jis buvo kažkoks labai ypatingas.  Vis neapleido nuodėminga idée fixe apie jį. Nestabdžiau savęs ir neatkalbinėjau: neva, jis ne tavo nosiai, tarsi per aukštai taikai, ai per daug svajoji,  per daug... Skaityti toliau →

…nes gyvenimas yra žaidimas? 

Gyvenimas paprastas, o žmonės komplikuoti. Užuot ėję tiesiai vingiuojam zigzagais aplinkui. Užuot gyvenę paprastai gyvenam komplikuotai. Tarsi komplikacijos prideda grožio ir vertės. Kankinamės, nes tarsi taip tauriau. Nes būti nelaimingu yra ne taip banalu, kaip šypsotis be priežasties ir jaustis gerai. Prasminga visada sunku, o lengvabūdiška – visada paviršutiniška? Gal todėl kuriam kliūtis ir jas didvyriškai... Skaityti toliau →

Antros moterys, iliuzijos ir vedę vyrai

Visiems gyvenime atsitinka keistų dalykų. Būna, kad mašina važiuodama kiškį numuši ar užklimpsti pavasarinėj pliurzėj. Būna, kad spontaniškai atsiduri situacijoj, kurios niekaip kitaip kaip smegenų užtemimu nepavadinsi. Būna, kad įsipainioji į kokį meilės trikampį, būna, kad į daugiakampį. Tokių istorijų apie netikėtus ar planingus paklydimus pasitaikė ne tik man vienai. Aplink jų knibždėte knibžda. Siužetai... Skaityti toliau →

Apie liguistą moterų savikritiką

Benardydama po internetus vaikoma savo besitęsiančio susidomėjimo neuroekonomika, randu daug įdomių dalykų. Kaip ir šis tyrimas, kuris Weightwatchers užsakymu  buvo padarytas Jungtinėje karalystėje. Žinoma, ten, UK, gal viskas kitaip nei čia, bet kai kurie dalykai yra universalūs ir , deja, nedžiugina. Tyrimo imtis nebuvo ekstremaliai didelė, bet 2000 moterų jau yra jėga. Ir balsas. Vidutinė moteris... Skaityti toliau →

Versliukai: gėlių ir vyro nuoma, grynieji be išlaidų ir FB

Kai draugė savo biusthalterį reklamos meno vardan pardavė filmavimo metu, tai sulaukiau replikų, kad tai per menka tema mano tinklaraščio įrašui. Oi, tikrai ne. Toks gyvenimas. Tikras. Nereikia kasdien apie gilius jausmus rašyti. Žmonių išradingumas ir smulkaus verslo galimybės mane labai pralinksmina. Papasakosiu, kaip žmonės tvarkosi gyvenimą kartais turėdami finansinės naudos, kartais tik smagumo ir gražių... Skaityti toliau →

Apie blogas nuotaikas ir stebuklingus išgijimus

– Iš to, kaip tu atidarai ofiso duris, visada aišku, kokios tu nuotaikos, - man  lietuviškai sakydavo nuolat besišypsantis kolega amerikietis Andy, kuris dabar su dviem vaikais ir lenkaite žmona gyvena netolimoje šaly ir vis dar nuolat šypsosi. Jo nuotaikų kaitą tada ir dabar išduoda gestai ir kalbos tempas. – Kas  sugadino nuotaiką? – sako kolegė vos atidarius ofiso duris. Po... Skaityti toliau →

Apie išrankią nuotaką ir 100 pasimatymų

– Mano buvęs bosas sakė, kad  visus CV reikia padalint į dvi dalis ir vieną išmest į šiukšlių dėžę iškart, neskaičius. Kuo mažiau, tuo lengviau, – sakau  tam ponui, kuris vykdo darbuotojų atranką. Skaito jis tuos CV, brauko, kviečiasi į pokalbius ir niekaip neišsirenka. – Gal skelbimas labai patrauklus? Per daug? - atsargiai klausiu. Turbūt taip, nes... Skaityti toliau →

Nudažyt ir išmest

Kai taisydavom tai, ko negalima pataisyt ir gaišdavom laiką beverčiam daiktui,  mano tėtis kartais numodavo ranka ir pasakydavo: „ai, tik nudažyt ir išmest". Nors iš tikrųjų nelabai supratau tada, kodėl prieš išmetant reikia kažką nudažyt.  Nors aiškiau nei aišku, kad nudažyt nei reikėjo, nei ką. Niekam tikęs tas daiktas matyt buvo, todėl jo kelias – tik... Skaityti toliau →

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: