Kur dėti pinigus? Perveskit man!

Pasirodo, tai populiarus būdas  mokėti pinigus už mašinas, kurias nusižiūri dažniausiai  vokiškuose interneto puslapiuose. Aišku, variantas būna tobulas: ledinė mašina, su pribumbasais, kaina nereali: tik pagalvok, važinėjo bobutė su 7 bėmdubelvė į bažnyčią, o iš tikrųjų tai paskenduolę Veroniką bando iškišt už vyro. Skaityti toliau: Kur dėti pinigus? Perveskit man!

Žali plaukai, kritika ir komplimentai

Anądien kaip tik apie komplimentus ir kritiką sukau galvą sukdamasi aplink viryklę. Vaikystėj apsirgusiems mums būdavo patiekta lengvos sriubytės – jokia kita proga to skaidraus ir lengvo sultinio ir negaudavom..  Prisiminiau tą vištienos sultinį,  knygą,  viena mintis užsikabino už kitos ir jau tas bul-bul-iuojantis sultinys – ne tik sultinys, o ir visas rašinys. Skaityti toliau: “Žali plaukai, kritika ir komplimentai“

Maža mergaitė po žydinčia obelim

Žodžiai lūžta, balsas virpa, kai jis nori pasidžiaugt ir padėkot. Niekada nepamiršdavo padėkot net kelis kartus už tą patį, bet su džiaugsmu akyse.  O dabar kitaip. Graudžiai.

Sėdžiu priešais jį kelias valandas ir bandau įžvelgt tai, ką jis slepia. Nematau. Nežinau, kaip jis jaučiasi. Arba bijau žinoti. Tik jaučiu, kad jam ir man prasidėjo ilgas atsisveikinimas. Skaityti toliau: “Maža mergaitė po žydinčia obelim“

Princas su balta Audi

Tęsiasi 100 pasimatymų epopėja.  Kartais nėra laiko aprašyti, bet kiekvienas pirmas pasimatymas – įdomi istorija.  Darausi nebe išranki nuotaka, o istorijų medžiotoja.

Retai  būna rimtų bėdų, nes turiu tam tikrus  pasimatymo standartus  ir neblogai funkcionuojančią fantaziją. Pirmas sietas – pokalbis. Na, čia greit atsisijoja. Paskui galiu  greit padaryt išvadas apie daug dalykų iki susitinkant, tik iš kalbų apie susitikimo  vietas, laiką, meniu, kvietimą ir t.t. Skaityti toliau: “Princas su balta Audi“

Mama – tik žmogus

Tą vieną dieną būnam išskirtinai dėkingi mamoms. Vien todėl, kad esam. Nuoskaudas apkaišom gėlių puokštėm ir linkėjimais. Kad ir kaip bandytume kartą per metus mamas užkelt ant postamento, ne visada pasiseka. Ne visoms. Skaityti toliau: “Mama – tik žmogus“

Ar vaikai turi klausyt tėvų?

Pamenu ją virš vonios persivėrusią, mažytę, kankinamą tėvų – pirštai gerklėj ir padrąsinimas „Vemk, paskui bus geriau“. Nenorėjo, bet darė taip, kaip buvo liepta – nelabai pasiginčysi tokioj situacijoj. Skaityti toliau: “Ar vaikai turi klausyt tėvų?“

Šilkiniai kiaušiniai

Nesiruošiu tinklaraščio paversti nei kulinariniu, nei ūkinių kokiu nors kitokiu, bet nutariau pasidalinti savo priešvelykiniais smagumais. Žinoma, prieš kelis metus kai tai pirmą dažiau kiaušinius šilku, nesugalvojau to kaip nors pranešti su proceso vaizdu ir instrukcijomis. Anokia čia paslaptis ir stebuklas, pusė Lietuvos taip dažo. Stebuklas, kad niekad nežinai, kaip išeis. Skaityti toliau: “Šilkiniai kiaušiniai“

Patogios ir nepatogios moterys

Ji kaip krėslas, į kurį patogiai įkrenti po darbo dienos. Ji kaip automobilio sedynė, idealiai priderinta prie tavo nugaros linkio, ji kaip patys patogiausi kedai, kuriais per dieną nueiti 25 km yra vienas juokas. Ji tokia: nepastebima, atsirandanti tada, kai reikia ir dingstanti, nes jos nepasigendama. Ji tyli, kai reikia tylos ir linksma, kai norisi kompanijos. Ji visada yra, kai reikia. Ji patogi, tik viena bėda – ji kartais tokia … beveik garantuota. Istorijos apie 4 moteris. Variantų yra gerokai daugiau. Skaityti toliau: “Patogios ir nepatogios moterys“

100 pasimatymų: Don Corleone

Tie, su kuriais susitinku, jau iki pirmo susitikimo būna įgavę kodinius vardus.  Netyčia. Ne, jie nieko bendra neturi su tais slapyvardžiais, už kurių jie pasislėpę internete. Tiesiog kažkas susišviečia man galvoje. Just name it.  Ežero berniukas, Chokeistas, nes panašus į Kasparaitį, Daktaras-ne-Daktaras,  Dėdė Jonas, paskui pervadintas Antru šansu, Veterinaras. Jie patys net nežino tų savo vardų. Aš žinau ir kartais mano draugės žino juos tais vardais. Diskretiška. Ir kad būtų linksmiau. Išimtys be kodinių vardų būna, bet kaip visada, tik pavirtina taisyklę.

Skaityti toliau: “100 pasimatymų: Don Corleone“

Kam kinas, o kam pavasaris

Dabar toks laikas, kai po pasisveikinimo kitas klausimas: „Ką matei?patiko?“ Ir prasideda…

Atrodo, kai paklausia: „Kokie tavo hobiai? Kas patinka?“ lengva atsakyti, kad skaitai knygas ir mėgsti kiną. Psichoterapeutui toks atsakymas netiktų, jis pasakytų – čia ne hobis, čia trigeris – tai kas tave išjudina, suvelia, supainioja, užverčia klausimais. Domėtis kinu  – tai kas kita.
Kino pavasaris – kaip pavasarinis spyris į sėdimąją po tingaus žiemos miego. Dozė vitaminų. Turškimasis svetimose emocijose, dramose, situacijose. Audros smegenų vingiuose. Maistas akims.

Skaityti toliau: “Kam kinas, o kam pavasaris“

macbook auksinis toks mažas, kad telpa į rankinuką

Diena, kai pasijutau tikra moterimi

Aš jį pamačiau internete. Įsimylėjau iškart, tik iš tolo. Vis jį nužiūrėdavau toje virtualybėje, jis man buvo itin patrauklus, bet neslėpsiu, lyginau jį su kitais. Tegul kiti dar geresni, bet jis buvo kažkoks labai ypatingas.  Vis neapleido nuodėminga idée fixe apie jį. Nestabdžiau savęs ir neatkalbinėjau: neva, jis ne tavo nosiai, tarsi per aukštai taikai, ai per daug svajoji,  per daug ketini sau leisti. Nė velnio. Įkritau taip, kaip man kartais atsitinka. Ir viskas tik todėl, kad jaučiuosi to verta. Ar TIK tiek verta, ar NET tiek? Skaityti toliau: “Diena, kai pasijutau tikra moterimi“

…nes gyvenimas yra žaidimas? 

Gyvenimas paprastas, o žmonės komplikuoti. Užuot ėję tiesiai vingiuojam zigzagais aplinkui. Užuot gyvenę paprastai gyvenam komplikuotai. Tarsi komplikacijos prideda grožio ir vertės. Kankinamės, nes tarsi taip tauriau. Nes būti nelaimingu yra ne taip banalu, kaip šypsotis be priežasties ir jaustis gerai. Prasminga visada sunku, o lengvabūdiška – visada paviršutiniška? Gal todėl kuriam kliūtis ir jas didvyriškai nugalim?  Lyg norėtume gauti premiją  už viso gyvenimo nuopelnus… Na, ir papozuojam fotografams su šiek tiek kančios veide.

Skaityti toliau: “…nes gyvenimas yra žaidimas? “

Antros moterys, iliuzijos ir vedę vyrai

Visiems gyvenime atsitinka keistų dalykų. Būna, kad mašina važiuodama kiškį numuši ar užklimpsti pavasarinėj pliurzėj. Būna, kad spontaniškai atsiduri situacijoj, kurios niekaip kitaip kaip smegenų užtemimu nepavadinsi. Būna, kad įsipainioji į kokį meilės trikampį, būna, kad į daugiakampį.

Skaityti toliau: “Antros moterys, iliuzijos ir vedę vyrai“

Apie liguistą moterų savikritiką

Benardydama po internetus vaikoma savo besitęsiančio susidomėjimo neuroekonomika, randu daug įdomių dalykų. Kaip ir šis tyrimas, kuris Weightwatchers užsakymu  buvo padarytas Jungtinėje karalystėje.

Žinoma, ten, UK, gal viskas kitaip nei čia, bet kai kurie dalykai yra universalūs ir , deja, nedžiugina. Tyrimo imtis nebuvo ekstremaliai didelė, bet 2000 moterų jau yra jėga. Ir balsas. Skaityti toliau: “Apie liguistą moterų savikritiką“

Versliukai: gėlių ir vyro nuoma, grynieji be išlaidų ir FB

Kai draugė savo biusthalterį reklamos meno vardan pardavė filmavimo metu, tai sulaukiau replikų, kad tai per menka tema mano tinklaraščio įrašui. Oi, tikrai ne. Toks gyvenimas. Tikras. Nereikia kasdien apie gilius jausmus rašyti.

Žmonių išradingumas ir smulkaus verslo galimybės mane labai pralinksmina. Papasakosiu, kaip žmonės tvarkosi gyvenimą kartais turėdami finansinės naudos, kartais tik smagumo ir gražių dekoracijų. Esmė visų šitų istorijų – atrodyti, o ne būti. Na, dar kartais iš to ir uždirbti finansinių arba moralinių dividendų. Skaityti toliau: “Versliukai: gėlių ir vyro nuoma, grynieji be išlaidų ir FB“

Apie blogas nuotaikas ir stebuklingus išgijimus

– Iš to, kaip tu atidarai ofiso duris, visada aišku, kokios tu nuotaikos, – man  lietuviškai sakydavo nuolat besišypsantis kolega amerikietis Andy, kuris dabar su dviem vaikais ir lenkaite žmona gyvena netolimoje šaly ir vis dar nuolat šypsosi. Jo nuotaikų kaitą tada ir dabar išduoda gestai ir kalbos tempas.

– Kas  sugadino nuotaiką? – sako kolegė vos atidarius ofiso duris. Po 12 metų nuo Andy frazės viskas taip pat.

Skaityti toliau: “Apie blogas nuotaikas ir stebuklingus išgijimus“

Apie išrankią nuotaką ir 100 pasimatymų

– Mano buvęs bosas sakė, kad  visus CV reikia padalint į dvi dalis ir vieną išmest į šiukšlių dėžę iškart, neskaičius. Kuo mažiau, tuo lengviau, – sakau  tam ponui, kuris vykdo darbuotojų atranką. Skaito jis tuos CV, brauko, kviečiasi į pokalbius ir niekaip neišsirenka. Skaityti toliau: “Apie išrankią nuotaką ir 100 pasimatymų“

Nudažyt ir išmest

Kai taisydavom tai, ko negalima pataisyt ir gaišdavom laiką beverčiam daiktui,  mano tėtis kartais numodavo ranka ir pasakydavo: „ai, tik nudažyt ir išmest“. Nors iš tikrųjų nelabai supratau tada, kodėl prieš išmetant reikia kažką nudažyt.  Nors aiškiau nei aišku, kad nudažyt nei reikėjo, nei ką. Niekam tikęs tas daiktas matyt buvo, todėl jo kelias – tik į šiukšlių konteinerį. Dabar atrodo, kad gražiau būtų išmesti nudažytą, nei sulaužytą.  Skaityti toliau: “Nudažyt ir išmest“