gyvenimo dienoraščiai
O paskui jau stoviu ant vėsios savos žemės plėšoma šiurkštaus vėjo, speigas ledo gabaliukais sminga odon, verčia susigūžti ir stipriau apsikabinti save. Atostogos baigėsi. Gražios trys savaitės. Kaip kvaila, sakau sau, įsimylėti (tą šalį) taip stipriai, taip greit, taip beatodairiškai, taip netyčia ir taip iš esmės. Žinau, kad kiekvienas sugrįžimas ten bus kitoks. Drebulys drasko kūną, o mane šildo smėlis mano batuose.
Ne, jiems visai nesvarbu, kad jūs matėt tai, ko jie nematė.
Aš tik blykst blykst įrudusiom kojom darban po atostogų, su pačia trumpiausia įmanoma darbui skirta suknele, rankose popieriaus lapai net akina. Biuro kaimynai sutartinai išeina parūkyt, kalbasi... – Kai nesiseka, tai nesiseka: žmona irgi išvažiavo atostogaut, o meilužei su jos vyru vėl medaus mėnuo... – Tai pailsėsi galų gale nuo tų moterų, - turėsi laiko su chebra... Skaityti toliau →
Kažkada seniai, kai daug skraidžiau, buvau išmokus kosminiu greičiu susidėti drabužius ir reikalingus daiktus kelių dienų komandiruotei. Ačiū dievui, dirbau gan demokratiškoje kompanijoje, kur nebuvo jokio griežto dress code, kai panelės vadybininkės varinėja ant kojas sukinėjančių aukštakulnių ir atrodo kaip alavinių kareivukų armija. Atostogos, ypač savaitei, yra visai kitas reikalas. Pirmiausia - su kuo važiuoji ir ko važiuoji, paskui dar svarbu,... Skaityti toliau →
Niekas nepadarys tavęs laimingos, tik tu pati – tokia filosofija sveikiausia ir sunkiausia vadovautis. Ir sau pačiai spardyt užpakalį, jei tos laimės per mažai susigeneravai. Vakar laimei man reikėjo labai mažai. Buvo noras, kad kas nors už mane padaręs visus privalomus dalykus, kurie mane tokiomis dienomis varo į neviltį. Norėjau sau laimės svetimomis rankomis. –... Skaityti toliau →
| Sukūrė: Anders Noren
PROTO AISTROS 