gyvenimo dienoraščiai
Mums vis dar daug norisi ir daug trūksta iki laimės. Atrodo, kad gerai gyvensim, kai viską turėsim. Kai pasieksim. Kai nieko netrūks. Va tada, tai pagyvensim be rūpesčių, ane? Ir jei jums iki laimės trūksta tik kelių milijonų, papasakosiu šitą istoriją. Papasakosiu apie eksperimentą Universe 25, kurį nuo 1968 iki 1972-ųjų darė amerikiečių etologas John... Skaityti toliau →
— O mes nesisveikinsim? — įdėmiai žiūri jis, kai po pusantrų metų nesimatymo kaip torpeda įlekiu į jo studiją pasikalbėti apie abiejų mūsų galvas sprogdinančias idėjas ir po trumpo „labas“ nusimetusi lietpaltį, 5 kg sveriančią rankinę dribteliu ant sofos. Tikrai, pamanau, kaip aš taip? Ir puolam vienas kitam į glėbį. Stovim apsikabinę ir nieko nesakom,... Skaityti toliau →
Kai perki atvirlaiškį, stengiesi jame parašyt kelis žodžius vienu atsikvėpimu. Nieko per daug asmeniško, nes gal paskaitys paštininkas, gal tėtis ar mama, ar vaikas. Tiesiog vienos akimirkos žodžių pliūpsnis - tai kaip jautiesi ir ką kaip linkėjimus siunti kitam. Tokie tie mano atvirlaiškiai. Sudėsiu juos iš Instagram ir Facebook, kad liktų vienoje vietoje. ... Skaityti toliau →
Du vaikinai, dvi merginos. Senų laikų ir po gerų 30 metų visai kita situacija. Dvi istorijos ir tas pats kačiukas. Mielas, minkštas, jaukus. Diena buvo skirta švęsti, o ne skirtis, bet taip jau atsitiko. O kai sukrenta viskas taip, kad staiga nuskaidrėja ir tampa aišku, tada nesvarbu, ar po trejų ar po penkerių metų... Skaityti toliau →
Kiek nepamatuoto optimizmo yra metų pradžioje ir kaip tyliai kovo mėnesį jis išgaruoja. Tiek daug vilčių sudėta ir taip gerai pasiruošta žemam startui sausio pradžioje. Pakelsim lygį į dar aukštesnį lygį – sakydavo mano kolega. Valgysim 70 proc. daugiau daržovių įskaitant lapinius kopūstus, išmoksim juos paruošti keturiolika kitų būdų, nes kartą jie buvo visai nevalgomi ir net nesukramtomi kaip... Skaityti toliau →
Baltu ant juodo vienoje vietoje. 2016 lapkritis-gruodis. Daug kas tikra, nujausta iš anksto. Turbūt todėl, kad viskas universalu. Todėl, kad mes viską žinome anksčiau nei tai parašome. Ir parašome anksčiau, nei tai atsitinka.
Lapkritis, gruodis – nesmagus metas iki Kalėdų. Tamsu, liūdna. Paskui po Kalėdų reikalai ima tvarkytis, pamažu viskas šviesyn, kai dienos ilgyn. Man, kiek pamenu, būdavo vasario mėnesio krizė. Pasiimdavau savaitę atostogų ir kuisdavausi namuose - tvarkydavau spintas, siūdavau, megzdavau, siuvinėdavau. Tuo metu matyt labiausiai pasiilgdavau jaukumo. Šiemet išsikalbėjau, kad daug pažįstamų ar artimų žmonių sunkiai ištveria tamsų metų laiką,... Skaityti toliau →
Velykas mėgstu labiau už Kalėdas. Gal Prisikėlimo stebuklas man stebuklingesnis už gimimą iš Šventosios dvasios. O gal banaliau – dėl to, kad Velykų bobutė ne tokia desperatiška dovanų klausimu kaip Kalėdų senelis ir taip smarkiai nespaudžia smegenų visiems gruodžio pabaigoje. Šventės vėl netikėtai atėjo. Maišatis, chaosas, kamščiai, paskutinės minutės pirkiniai. Ir susierzinimas, kuris nuslūgsta tik su pirmu... Skaityti toliau →
Niekas nepadarys tavęs laimingos, tik tu pati – tokia filosofija sveikiausia ir sunkiausia vadovautis. Ir sau pačiai spardyt užpakalį, jei tos laimės per mažai susigeneravai. Vakar laimei man reikėjo labai mažai. Buvo noras, kad kas nors už mane padaręs visus privalomus dalykus, kurie mane tokiomis dienomis varo į neviltį. Norėjau sau laimės svetimomis rankomis. –... Skaityti toliau →
Ar žiauriai didelė starto "chemija" yra geriausia santykių pradžia? Visos emocijos aukščiausiuose taškuose, nesvarbu, kad nestabilios, normalu, kad kažkada juk vistiek greit nurims... Naudokis proga, elkis neadekvačiai, nes tai baigsis banalumu ir rutina.
| Sukūrė: Anders Noren
