gyvenimo dienoraščiai
Yra du žmonių tipai - vieni keliauja visada į naujas vietas, kiti - mėgsta grįžti ten, kur buvo. Vieniems norisi įsimylėti naujus miestus ir naujus žmones, kitiems - gera susitikti ir atrasti iš naujo senus draugus. Taip man su Barselona. Kaip susitikimas su senu draugu, tik kaskart nuspalvintas kitomis spalvomis. Kaip galima nemylėti to, kas... Skaityti toliau →
Barselonoje buvau gal kokius penkis kartus. Važiuosiu turbūt dar penkis, o paskui persikraustysiu visam laikui. Jei iki to laiko neįsimylėsiu Madrido stipresne meile. Visur visada reikia surasti vietinį gidą. Tada pamatysi kitokią Barseloną. Ir bet kurį kitą miestą. Taip, galbūt jis neparodys to, ką parodys mėlyni ar raudoni maršrutiniai turistų autobusai, bet ar Gedimino pilis yra... Skaityti toliau →
Pusryčiams - košė. Visokiausių dribsnių yra, ramu. Gamint moku ir mėgstu, bet stoviu vakar vidury parduotuvės ir jaučiuosi nokautuota galvoj tvinksinčio klausimo: Ką pagaminti pietums? Normaliems, na tokiems kaip dienos pietums... Išviriau sriubą, pliusas, o ką "ant antro"? Nepamenu, kada tai dariau. Stovėjau kaip idiotė ir nieko nesugalvojau geriau, kaip nupirkt koldūnų. Kompoto nebus. O... Skaityti toliau →
Mano podukros močiutė, likimo vingių atvesta į Lietuvą, kur gimė jos vaikai ir anūkai, išgyvenusi Lenigrado blokadą ir žinanti kiekvieno kąsnio kainą, dar prieš dešimtmetį savo pensiją išdalindavo į kelis vokus. Viename – mokesčiai už butą, kitame – kažkokios kitokios planuojamos išlaidos ir vienas vokas maistui. Ji dienai skyrė konkrečią sumą pinigų, už kurią... Skaityti toliau →
Každada kai Geležinė lapė FB paleido žalią ir hipotetišką dialogą apie agurkus, mano jau suaugusi mažoji priminė prieš keletą metų vykusį dialogą. Kai į namus atkeliavo pirmoji dar "kalbančių" midijų dėžė ir paskui pešėm barzdas, virėm maišėm, gardinom ir vyko kulinariniai dialogai. Jaučiausi mama, kuri turi išmokyti, perduoti, įkrėsti proto, kad gyvenimas būtų lengvesnis, bent... Skaityti toliau →
| Sukūrė: Anders Noren
PROTO AISTROS 