VADINK MANE BRANGIĄJA!

Vienas nebrangia smulkmena pataiko į jautrią vietą, kitas tiesiu taikymu eina į „Chanel“ skyrių duty free ir sako: „Kas pas jus nauja? Dėkit viską.“ Jis neabejoja sužadėtinės veido priežiūros meniu. Jūs gi suprantat, kad ne apie išleistų pinigų kiekį kalbu ir brangiąja vadina ne tada, kai visas santaupas jos kailiniams išleidžia.

TAISYTI NEGALIMA IŠMESTI

Ar taisyti santuoką ar jau skirtis?Anais laikais sugedusius daiktus taisė, o dabar išmeta? Tikrai? Ne, tik skyrybos nebe gėda, o santuoka – ne vienintelis laimės sinonimas.

Kodėl išsiskyrusios moterys pasilieka vyrų pavardes?

Tokia tradicija, kad tekėdama dauguma moterų ima vyro pavardę, o išsiskirdamos, net kai numauna jam paskutines kelnes, pavardės neatiduoda.

Meilė ar aistra? Tik 4 skirtumai!

Atrodo, kad viskas čia ir taip aišku. bet kai manęs paklausė, turėjau pagalvot. Visi tarsi žinom, bet... Kiekvienas galėtų papasakoti istorijų ir padaryti išvadų iš savo gyvenimo, bet šį kartą paklausykim Terri Orbuch, sociologijos profesorės iš Michigano ir Oaklando universitetų. 1986 metais prasidėjo JAV santuokos, skyrybų ir naujų partnerysčių tyrimas, kurį finansuoja Amerikos National Institutes... Skaityti toliau →

VIENIŠO RAITELIO SKUNDAS

Mano mėgstamas rašytojas sakė, kad tinderis – pati veidmainiškiausia programėlė. Garbingi žmonės greičiau prisipažins, kad žiūrėjo porno su nugaišusiais gyvūnais, nei turėjo paskyrą toje sąvadavimo imperijoje. Nesu garbinga. Porno žiūrėjau, jei ką. Su žmonėmis. Į tinderio moteris irgi žiūrėjau. Kai tąkart su bičiuliu apsikeitėm telefonais ir, aišku, tinderiais, aš braukiau dešinėn tiek kartų, kad net... Skaityti toliau →

AR VYRAI BIJO STIPRIŲ MOTERŲ?

Ai, dar daug kas galbūt jas pavadins arogantiškom, gal net pridės kokį kitą stipresnį daiktavardį. Bet tik tie, kas nesupranta, kad kartais arogancija yra gera gynyba. Nuo arogancijos atšoka kaip nuo elektrinės tvoros tie, kas bando per ją lipti, užuot pasinaudoję sumanumu ir suradę vartelius. 

PAGIRIOS NUO TAVĘS

Man pagirios. Nuo Tavęs. Dienos ištįsusios iki begalybės, o naktys klampios ir bemiegės. Man norisi dar. Išgerti. Tavęs. Ne. Bus tik blogiau.⁣ Pagirias reikia ištverti.⁣ Aš lašinu tylą iš lašelinės, kuri padės išsiblaivyti. Tyla gydausi nuo haliucinacijų: o jei tavo žodžiuose išskaitysiu tai, ko nesakei, o jei atrodys, kad Tu irgi į mane žiūri kažkaip... Skaityti toliau →

PASKUTINIS PASIMATYMAS

Aš ir vėl apie Woody Alleną. Jis turi svajonę – laisvai ją išversiu ir pacituosiu. „Kitą savo gyvenimą noriu nugyvent atvirkščiai. Pradedi gyventi nuo mirties, paskui prabundi senelių globos namuose, kur kasdien jautiesi vis geriau. Iš ten tave išmeta, nes esi pernelyg sveikas, eini pasiimt pensijos, o paskui pradedi dirbti. Pirmą darbo dieną gauni auksinį... Skaityti toliau →

VISKAS BUS GERAI

Tik paklausyk. Tyliai, nieko nesak, o aš papasakosiu kaip bus paskui. Kokia bus ateitis, kurios dar nematai, nes įskaudinta, nes nusivylusi, nes atrodo, kad tam pragararui, kuriame esi, nebus pabaigos.⁣ Tau bus blogai. Dar kažkiek laiko. Kartais bus taip blogai, kad net vemsi iš skausmo. Baigsis ašaros. Baigsis mintys, kurios smaugia ir apdujusią traukia atgal.... Skaityti toliau →

100 PASIMATYMŲ: APIE DU APAŠTALUS

Pasakysiu Jums, tai, kas dera šviežioms pažintims, visai nedera pasimatymams.  Ne tik todėl, kad mes visad labiau norim patys apie save papasakot, nei laukti, kad apie mus papasakos kiti.

DIENA BE INKARŲ

Net ne ežeras ten buvo, o nedidukė kaimyno mėlynu traktoriumi išrausta kūdra gretimam kaime. Močiutei pamojuodavau ir išeidavau pas draugę už mažoms kojelėms tolimo kilometro pasimaudyti. Turbūt močiutė nė neįtarė apie mano planus, būtų neleidusi. To paties mėlyno traktoriaus didžiojo rato kamera buvo būtinas mūsų maudynių žaislas. Plaukti nė viena dorai nemokėjom, bet drąsos (ar... Skaityti toliau →

100 pasimatymų: apie pamestus vyrus ir kritusius žirgus

Kadaise dragūnams buvo labai aišku: „Jei žirgas krito, nulipk ir kaukis toliau". Gali palikt jį mūšio lauke, gali palaidot žirgą nežinomam  kape niekieno žemėje, gali pakast savoje žemėje po mylima vyšnia, jei  tik partempsi iš kovos lauko.

Atvirlaiškiai. Pavasaris ir vasara.

Kai perki atvirlaiškį, stengiesi jame parašyt kelis žodžius vienu atsikvėpimu. Nieko per daug asmeniško, nes  gal paskaitys paštininkas, gal tėtis ar mama, ar vaikas. Tiesiog vienos akimirkos žodžių pliūpsnis - tai kaip jautiesi ir ką kaip linkėjimus siunti kitam. Tokie tie mano atvirlaiškiai. Sudėsiu juos iš Instagram ir Facebook, kad liktų vienoje vietoje.    ... Skaityti toliau →

Patogios ir nepatogios moterys

Ji kaip krėslas, į kurį patogiai įkrenti po darbo dienos. Ji kaip automobilio sedynė, idealiai priderinta prie tavo nugaros linkio, ji kaip patys patogiausi kedai, kuriais per dieną nueiti 25 km yra vienas juokas. Ji tokia: nepastebima, atsirandanti tada, kai reikia ir dingstanti, nes jos nepasigendama. Ji tyli, kai reikia tylos ir linksma, kai norisi kompanijos. Ji... Skaityti toliau →

…nes gyvenimas yra žaidimas? 

Gyvenimas paprastas, o žmonės komplikuoti. Užuot ėję tiesiai vingiuojam zigzagais aplinkui. Užuot gyvenę paprastai gyvenam komplikuotai. Tarsi komplikacijos prideda grožio ir vertės. Kankinamės, nes tarsi taip tauriau. Nes būti nelaimingu yra ne taip banalu, kaip šypsotis be priežasties ir jaustis gerai. Prasminga visada sunku, o lengvabūdiška – visada paviršutiniška? Gal todėl kuriam kliūtis ir jas didvyriškai... Skaityti toliau →

Nudažyt ir išmest

Kai taisydavom tai, ko negalima pataisyt ir gaišdavom laiką beverčiam daiktui,  mano tėtis kartais numodavo ranka ir pasakydavo: „ai, tik nudažyt ir išmest". Nors iš tikrųjų nelabai supratau tada, kodėl prieš išmetant reikia kažką nudažyt.  Nors aiškiau nei aišku, kad nudažyt nei reikėjo, nei ką. Niekam tikęs tas daiktas matyt buvo, todėl jo kelias – tik... Skaityti toliau →

Tik nepasmauk kačiuko

  Du vaikinai, dvi merginos. Senų laikų ir po gerų 30 metų visai kita situacija. Dvi istorijos ir tas pats kačiukas. Mielas, minkštas, jaukus. Diena buvo skirta švęsti, o ne skirtis, bet taip jau atsitiko. O kai sukrenta viskas taip, kad staiga nuskaidrėja ir tampa aišku, tada nesvarbu, ar po trejų ar po penkerių metų... Skaityti toliau →

Apie smūgius ir dėmesį su minuso ženklu

Kai  į veną suleidžia kažką tokio, nuo ko prarandi realybės pojūtį ir nepameni, ką darai ar kalbi, yra viena. Kai tai daro gydytojas, kad paskui tau būtų geriau, sutinki su viskuo. Ir su tuo, kad bus geriau. Ir kad dabar yra taip, kaip yra. Kai į gyslas leidžia pažeminimą, neapykantą, nepagarbą šalia esantis žmogus – tai visai kita.... Skaityti toliau →

Apie jausmus kaip atostogas ir smėlį batuose

O paskui  jau stoviu ant vėsios savos žemės plėšoma šiurkštaus vėjo, speigas ledo gabaliukais sminga odon, verčia susigūžti ir stipriau apsikabinti save.  Atostogos baigėsi. Gražios trys savaitės. Kaip kvaila, sakau sau, įsimylėti (tą šalį) taip stipriai, taip greit, taip beatodairiškai, taip netyčia ir taip iš esmės. Žinau, kad kiekvienas sugrįžimas ten bus kitoks. Drebulys drasko kūną, o mane šildo smėlis mano batuose.

Palaidos mintys apie nuodėmingą Amsterdamą

„Neuken in de keuken" pažodžiui – pasimylėti virtuvėje, bet vietiniai šaipydamiesi sako atvykėliams, kad tai reiškia „Sveiki“...

Ką jis joje rado???

Niekas nematys taip, kaip tu matai, galima net nevargti aiškinant.

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: