JIE GEROSE RANKOSE

Aš jau nė nežinau, kaip mes gyvenom anksčiau. Be kvėpavimo praktikų, ikisantuokinių kursų, keturiasdešimties rūšių kūno treniruočių, tik su rytine mankštele, plaukiojimu vasarą ir slidinėjimu žiemą. Pilvo preso laikas baigėsi, papai nepasidavė tobulinami sporto salėje, bet, dėkui grožio peiliui ir silikonui, irgi patobulėjo. Dabar – užpakalių sezonas.

Matėt instagrame – ten užpakalių invazija. Tų, kuriuos galima pamatyti tik gerokai persisukus darantis selfį vonioje. Žaviuosi moterimis, kurios eina sportuoti savo malonumui, bet kasdien po tris valandas „kalti“ užpakalį, kurio net nematai, man atrodo per daug… 

Skaityti toliau: “JIE GEROSE RANKOSE“

Gyventi ir negyventi dėl vaikų

Vienas pažįstamas, apie kurį ir kurio istoriją (Apie praeities vaiduoklius, kurie ateina nekviesti) rašiau po paskutinio mūsų susitikimo lapkritį, užsikvietė kavos liepą. Netikėtai.  Trumpos retos žinutės kartais atlekia iš egzotiškos kelionės ar kokia nors sveikintina kalendorine proga. Šį kartą susitinkam kavos, o vėl valgom jūros gėrybių sriubą ir pasakojamės. Pasidalijam faktais. Juokaujam, kad turim bendrą temą. Jis net akis pasitrina kartais, atrodo viskas labai rimta. Skaityti toliau: “Gyventi ir negyventi dėl vaikų“

Tu pasiilgai laimingos savęs

„Tuščios rankos. Ir širdis pilna jausmų, kurių neturiu kam atiduoti. Jis buvo mano viskas. Mano jausmai, mano rytojus, mano ateitis, MANO žmogus“.

Skaityti toliau: “Tu pasiilgai laimingos savęs“

Leiskim atsitikti!

– Neprogramuokim, – sako jis nenustodamas vilties, bet supratęs, kad  man galvoje ėmė suktis  pradžia filmo, kurį jau mačiau. Dar tik pavadinimas, o jau net nereikia klausti, nes aš atspėju atsakymus. Po velnių, ir traukiu tokius pačius žmones, ir pomėgiai jų tokie patys, ir kalbos panašios, ir ore sklandančios mintys ir migloti pažadai, ką ir kada veiksim kartu. Tik dabar jaučiuosi  geriau. Nes žinau, koks tas filmas bus, net galiu spėti, kokia trukmė ir kuo baigsis. Taip, aš ta pati, bet jau kitokia. Gana. Prisiplaukiojau, kol užspringau,  atsitrenkiau į dugną skaudžiai ir dar jaučiu sumuštas vietas.

–  Neprogramuokim, – sakau aš ir mintyse padedu tašką.

Skaityti toliau: “Leiskim atsitikti!“

Kaip išmokstam atsisveikinti

Kai tau 18 ir nutrūksta svarbiausi – nes pirmieji – tikri, romantiški tavo gyvenimo santykiai, atrodo, kad gyvenimas baigėsi tą akimirką. Tik bejėgiškai stovi balkone žiūrėdama žemyn ir atrodo, kad geriau negyventi. Visa tai buvo taip tyra ir tikra. Ir taip baisu, kad niekada nebus taip pat. Taip pat gerai. Nebus. Bus kitaip. Net geriau. Tu tik dar to nežinai. Skaityti toliau: “Kaip išmokstam atsisveikinti“

Komplimentas adekvačiam vyrui

– Sorry, nebūsiu po pusvalandžio, kaip žadėjau.  Sūnus turi problemų, nori pasitarti, turiu dabar su juo susitikt. Pasuksiu, kai žinosiu, kas ir kaip.
– Ok, susiskambinsim, – sakau ir greitai judinu smegenis, kad dabar pats laikas būtų išsmukt su drauge į kiną, kurio buvau beatsisakanti…

Skaityti toliau: “Komplimentas adekvačiam vyrui“

Apie praeities vaiduoklius, kurie ateina nekviesti

  •  Kam tau jos reikia? – nustemba jis, kai išsitraukiu užrašų knygelę ir pasidedu ant stalo  šalia jūros bjaurybių sriubos restoranėlyje kur susitikome po pusmečio tylos pasikalbėt, kas naujo mūsų gyvenimuose. Beveik prieš porą metų gerdavom kavą bent porą kartų per savaitę vedini kitų planų, kuriems nebuvo lemta išsipildyti. Skaityti toliau: “Apie praeities vaiduoklius, kurie ateina nekviesti“

Amžinai: čia ir dabar

Žodžiai kartais nereiškia nieko, o mes juos norim girdėti, į juos įsikabinti, už jų laikytis, kai jie jau pamiršti tų, kas juos sakė ir dar labai gyvi tiems, kas juos kadais išgirdo.⠀ Žodžiai dažniausiai reiškia tik tiek, kiek mes į juos sudedam.⠀ Sakydami ir suprasdami. Kiekvienas kitaip. Ir niekada mes negalėsim sudėti daugiau, nei mes turim ir galim duoti, kad ir ką bežadėtume, kad ir … Skaityti toliau: Amžinai: čia ir dabar

Apie kates, moteris ir pykčius

Gyveno jis sau  vienas ir kartą pas jį įsmuko katė. Graži tokia, besididžiuojanti savo grožiu, kaip daro visos katės. Ji murkė, kai ją glostė. Jai buvo jauku ir gera, ji švelniai glaustydavosi aplink kojas. Jam tai patiko, jai tai patiko, ir ji liko. Paskui, kai apsiprato, ėmė garsiai miaukti prašydama pieno, sukti nosį nuo netinkamo ėdalo. Ji ant lovos užšokdavo atsargiai kaip viešnia,  o atsiguldavo kaip  šeimininkė. Kai ją kartais nuvydavo, ji nušokdavo ir įsižeidusi nueidavo tolyn. Kartais išleisdavo nagus ir pasidraskydavo. Ir neaišku, ar tai buvo rimtai, ar juokais.  Paskui sugrįždavo žiurėdama į jį su priekaištu akyse. Vėl glaustydavosi aplink kojas, nors jis į ją net nežiūrėdavo. “Dink iš čia, nusibodai!“ kartais pasakydavo. Ji kažką sau pagalvojusi tyliai nueidavo į virtuvę prie savo dubenėlio. O kitą dieną vėl sėdėdavo jam ant kelių. Ji niekur neišeis, nes jai jis reikalingas, nes ji žino – ir ji jam reikalinga. Jam norisi šiandien kažką nuvyti, o jis nieko neturi, tik katę.  Ji sugrįš, nes ką jis nuvytų kitą kartą?

Skaityti toliau: “Apie kates, moteris ir pykčius“

Moterys nori, kad vyrai tai žinotų

 

Na, pamenat tą Melo Gibsono herojų iš filmo „Ko nori moterys“? Reikia nedidelio elektros šoko, kad vyrai kažką suprastų apie moteris. Kartais mes norime, kad vyrai suprastų kai kuriuos dalykus,  bet apie juos niekada neklaustų ir to nereikėtų jiems aiškinti.

Oi, žinau, suprasti moteris, tai tas pats, kas suprasti kvantinę fiziką, kurią aiškina įsriobęs dėstytojas su 3 promilėm kraujyje kalbantis kalba, kurios nesupranti. Vyrai, deja, neskaito minčių, nors kai kurie tikrai įvaldę skaitymo tarp eilučių meną. Kartais tai, kas yra tarp eilučių suprantama visai kitaip, nei reikėtų suprasti, bet net tiesiai ir aiškiai pasakiusios mes negalim tikėtis būti suprastos taip, kaip norime.

Neturiu sūnaus ir nežinau, kokius patarimus jam duočiau, bet tikrai kada nors tai pasakyčiau. Net ne savam. Ir net ne sūnui.

Skaityti toliau: “Moterys nori, kad vyrai tai žinotų“

Pasiūlymai, kurių verta atsisakyti gražiai

Šmaikštašikniai gyvena gerai – jie visada laiku pasako tinkamą frazę, kuria sužavi arba atstumia – nelygu koks tikslas. Jie moka priversti visą kompaniją nusikvatoti nepasakydami nieko ypatinga. Kartais galvoju, ar jie anekdotus skaito ištisomis dienomis, ar mokosi atmintinai “budinčias“ frazes, ar jų smegenyse kažkaip kitaip vaikšto nerviniai impulsai…Kartais ir geriausia frazė nepadaro savo darbo, o kartais pati netinkamiausia –būna pati geriausia. Kada? Kai reikia atsisakyti negundančio pasiūlymo ar užtildyti niekam nereikalingą triedimą beprasmiais žodžiais. Skaityti toliau: “Pasiūlymai, kurių verta atsisakyti gražiai“

Ką jis joje rado???

Sėdim lauko kavinėj šeštadienio rytą. Vėlyvi vėsūs ir lietingi pusryčiai Vilniuje tarsi svetimos šalies mieste: tik nėra minios, kuri plaukia pro akis kaip kine, bet žiūrėjimas į žmones ir žaidimas tas pats: susikurti jų istorijas, spėlioti, ką jie veikia, kaip gyvena, ką skaito ir kuo kvėpuoja,  ką valgo pusryčiams ir ar turi akvariumą.  Skaityti toliau: “Ką jis joje rado???“

Vyrų dialogai: apie žmoną atostogose

Aš tik blykst blykst įrudusiom kojom darban po atostogų, su pačia trumpiausia įmanoma darbui skirta suknele, rankose popieriaus lapai net akina. Biuro kaimynai sutartinai išeina parūkyt, kalbasi… – Kai nesiseka, tai nesiseka:  žmona irgi išvažiavo atostogaut,  o meilužei su jos vyru vėl medaus  mėnuo… – Tai pailsėsi galų gale nuo tų moterų, – turėsi laiko su chebra alaus išgerti, bilijardą pažaisti. Pagyvenk kaip  normalūs vyrai kurį laiką. Be … Skaityti toliau: Vyrų dialogai: apie žmoną atostogose

Apie mušamą meilę ir šansą sau

Norėčiau dabar jas pasodinti kartu. Ir leisti pasikalbėti. Jos net nepažįstamos. Bet šiandien galiu tik žiūrėti, klausyti, girdėti ir pasakyti kelis žodžius. Jaunystė iš nuotrupų lipdo ir pasakoja istoriją, o patirtis klausosi.

Žiūriu į tyrą jauną veidą, girdžiu kalbas apie meilę,  naivų nesavanaudišką rūpestį, o paskui netyčia išsprūsta kiti žodžiai, kurie  atidengia begalinį norą įtikti, liguistą prieraišumą, beatodairišką, toksišką jausmą, nepasitenkinimą situacija, bandymą būti stipria vieną akimirką ir savigarbos žlugimą po kelių minučių. Žodžiai parodo daug, dar daugiau parodo nuslydęs nuo pečių drabužis. Jis  atidengia mėlynes, kurios pasakoja kitą istoriją, apie kurią baisu prasitarti net tėvams.  Nes jie už ją nuspręs, o tai jaunai būtybei visai nepatiks.

Skaityti toliau: “Apie mušamą meilę ir šansą sau“

Senas dienoraštis arba ne taip tu jam ir patinki…

 

O jūs kada nors buvot suradę savo seną dienoraštį? Skaitėt? Ir ką? Košmaras, ane?

Aš suradau. Du tomus. Praėjus daugeliui metų. Buvau net parašius kiek. Ištryniau. Nes pamanysit, kad žmonės tiek negyvena.

Ufff. Graži beveik pirmos didelės meilės istorija – taip aš ją prisiminiau, kol neperskaičiau archyvų. Dvidešimtmetė studentė, aplankiusi močiutę Vilniaus ligoninėje, važiuoja namo liepos mėnesį… Tranzuoja. Sustoja 18 metų vyresnis žilstelėjęs architektas (kaip paaiškėja gerokai vėliau). Saugu – žmogus su šunimi. Užsukam pas jo draugą, grybaujam, pametam miške šunį, geriam kavą, paveža mane iki didesnio miestelio ir pasikeičiam telefonais. Ir prasideda 6 metų istorija verta rašytojo plunksnos – su fantastiškais sutapimais, kino kadrų vertais epizodais ir indiškų filmų aistromis. 6 metų istorija, kurią reikėjo pabaigt po poros savaičių ir visiems būtų buvę sveikiau. Ypač man.

Skaityti toliau: “Senas dienoraštis arba ne taip tu jam ir patinki…“

Kalti per stabdžius

Nida. BMW. Greitis. Kuo arčiau privažiuoti prie kliūties ir kalti per stabdžius. O kliūtis – gyvas žmogus ant kelio. Žiaurus pratimas mokant ne vairuoti, o stabdyti.

– O tau su juo gerai?– klausia žiemos pradžioje manęs bičiulis telefonu jau pasipasakojęs apie savo naująją širdies ir kūno draugę.

Skaityti toliau: “Kalti per stabdžius“