gyvenimo dienoraščiai
Ne, nereikia spardyti sau į užpakalį ir reikalauti iš savęs maksimumo. Užteks nekaltinti savęs už tai, kas atsitinka ar neatsitinka, net jei bandai iš visų jėgų geriausių norų vedina. Užteks nekritikuot savęs nei tyliai, nei garsiai už tai, kad kažko nenori daryti ar negali pakeisti.
Baltu ant juodo vienoje vietoje. 2016 lapkritis-gruodis. Daug kas tikra, nujausta iš anksto. Turbūt todėl, kad viskas universalu. Todėl, kad mes viską žinome anksčiau nei tai parašome. Ir parašome anksčiau, nei tai atsitinka.
Kai 7 ryto Vilniuje matai žmones su ilgaauliais ir kepurėmis, o vidury dienos - ekstremalus su trumpom rankovėm, vadinasi – rugsėjis. Rugsėjį nebėra lipnaus vasaros karščio, bet netikėta šilumos banga kartais apkabina kūną, jau gali apsiauti gražiausius savo ilgaaulius prie lengvo šilkinio sijono, vėjyje plaikstytis plaukais ir žiūrėt į krentančius kaštonus, tyrinėti savą ir naujus miestus, pažinti nepažįstamus ir kitaip atrasti... Skaityti toliau →
Supratau, kad nuolat padarau klaidą rašydama žodį penkatdienis penktadienis. Net nebejuokinga. Atostogos išmokė su klaida rašyti kitą žodį. Jūra, smėlis, akmenys, kurortiniai romanai, kurie neatsitiko, pasivažinėjimas po salą su žydru dangumi virš galvos, bangos, kurios nuplauna viską, ilgos kalbos ir atviravimai, atradimai ir nusivylimai. Čia ne tiesos, čia - nuotrupos. Nėra absoliučios tiesos - yra... Skaityti toliau →
Priešistorė: Vieną dieną labai susikaupiau, ištraukiau iš visų rankinių, užrašinių lapelius, susikroviau kokias 6 užrašų knygeles, gerai, kad protas nušvito, jog į išsiųstus laiškus nereikia lįsti, nes paskęsiu. Taip po truputį sugraibiau išsimėčiusius žodžius, kurie dar netapo jokiu įrašu, o gal ir netaps niekada, žodžius, kurių kažkada nepasakiau, net jei jie būtų tikę, buvę laiku ir vietoje, žodžius,... Skaityti toliau →
| Sukūrė: Anders Noren
