Atvirlaiškiai. Pavasaris ir vasara.

Kai perki atvirlaiškį, stengiesi jame parašyt kelis žodžius vienu atsikvėpimu. Nieko per daug asmeniško, nes  gal paskaitys paštininkas, gal tėtis ar mama, ar vaikas. Tiesiog vienos akimirkos žodžių pliūpsnis – tai kaip jautiesi ir ką kaip linkėjimus siunti kitam. Tokie tie mano atvirlaiškiai. Sudėsiu juos iš Instagram ir Facebook, kad liktų vienoje vietoje.     – Keliauti reikia lengvai, bet batai turi būti patogūs… Ir … Skaityti toliau: Atvirlaiškiai. Pavasaris ir vasara.

Ar galima įsimylėti saugiai?

Visiems neracionaliems protams ir nešarvuotoms širdims. Tiems, kas įsimyli per greitai. Per anksti.

Tiems ir toms, kas įsimyli iš pirmo žvilgsnio, antro švelnaus prisilietimo, trečio gilaus pokalbio. Skaityti toliau: “Ar galima įsimylėti saugiai?“

Tu pasiilgai laimingos savęs

„Tuščios rankos. Ir širdis pilna jausmų, kurių neturiu kam atiduoti. Jis buvo mano viskas. Mano jausmai, mano rytojus, mano ateitis, MANO žmogus“.

Skaityti toliau: “Tu pasiilgai laimingos savęs“

Leiskim atsitikti!

– Neprogramuokim, – sako jis nenustodamas vilties, bet supratęs, kad  man galvoje ėmė suktis  pradžia filmo, kurį jau mačiau. Dar tik pavadinimas, o jau net nereikia klausti, nes aš atspėju atsakymus. Po velnių, ir traukiu tokius pačius žmones, ir pomėgiai jų tokie patys, ir kalbos panašios, ir ore sklandančios mintys ir migloti pažadai, ką ir kada veiksim kartu. Tik dabar jaučiuosi  geriau. Nes žinau, koks tas filmas bus, net galiu spėti, kokia trukmė ir kuo baigsis. Taip, aš ta pati, bet jau kitokia. Gana. Prisiplaukiojau, kol užspringau,  atsitrenkiau į dugną skaudžiai ir dar jaučiu sumuštas vietas.

–  Neprogramuokim, – sakau aš ir mintyse padedu tašką.

Skaityti toliau: “Leiskim atsitikti!“

Jei galėčiau būti bet kuo, būčiau…

Jei galėčiau būti metų laiku, būčiau rudeniu. Rugsėjo pabaiga. Spalvota ir pasakojančia metų istoriją, o ne pavasariu, dalijančiu neišsipildančius pažadus.

Jei galėčiau būti diena, būčiau Tavo gimtadieniu. Tuo, kurio beveik nepamenu, bet su džinu po žvaigždėmis ant Avirio kranto.

Skaityti toliau: “Jei galėčiau būti bet kuo, būčiau…“

Kaip išmokstam atsisveikinti

Kai tau 18 ir nutrūksta svarbiausi – nes pirmieji – tikri, romantiški tavo gyvenimo santykiai, atrodo, kad gyvenimas baigėsi tą akimirką. Tik bejėgiškai stovi balkone žiūrėdama žemyn ir atrodo, kad geriau negyventi. Visa tai buvo taip tyra ir tikra. Ir taip baisu, kad niekada nebus taip pat. Taip pat gerai. Nebus. Bus kitaip. Net geriau. Tu tik dar to nežinai. Skaityti toliau: “Kaip išmokstam atsisveikinti“

Apie praeities vaiduoklius, kurie ateina nekviesti

  •  Kam tau jos reikia? – nustemba jis, kai išsitraukiu užrašų knygelę ir pasidedu ant stalo  šalia jūros bjaurybių sriubos restoranėlyje kur susitikome po pusmečio tylos pasikalbėt, kas naujo mūsų gyvenimuose. Beveik prieš porą metų gerdavom kavą bent porą kartų per savaitę vedini kitų planų, kuriems nebuvo lemta išsipildyti. Skaityti toliau: “Apie praeities vaiduoklius, kurie ateina nekviesti“

Apie kates, moteris ir pykčius

Gyveno jis sau  vienas ir kartą pas jį įsmuko katė. Graži tokia, besididžiuojanti savo grožiu, kaip daro visos katės. Ji murkė, kai ją glostė. Jai buvo jauku ir gera, ji švelniai glaustydavosi aplink kojas. Jam tai patiko, jai tai patiko, ir ji liko. Paskui, kai apsiprato, ėmė garsiai miaukti prašydama pieno, sukti nosį nuo netinkamo ėdalo. Ji ant lovos užšokdavo atsargiai kaip viešnia,  o atsiguldavo kaip  šeimininkė. Kai ją kartais nuvydavo, ji nušokdavo ir įsižeidusi nueidavo tolyn. Kartais išleisdavo nagus ir pasidraskydavo. Ir neaišku, ar tai buvo rimtai, ar juokais.  Paskui sugrįždavo žiurėdama į jį su priekaištu akyse. Vėl glaustydavosi aplink kojas, nors jis į ją net nežiūrėdavo. “Dink iš čia, nusibodai!“ kartais pasakydavo. Ji kažką sau pagalvojusi tyliai nueidavo į virtuvę prie savo dubenėlio. O kitą dieną vėl sėdėdavo jam ant kelių. Ji niekur neišeis, nes jai jis reikalingas, nes ji žino – ir ji jam reikalinga. Jam norisi šiandien kažką nuvyti, o jis nieko neturi, tik katę.  Ji sugrįš, nes ką jis nuvytų kitą kartą?

Skaityti toliau: “Apie kates, moteris ir pykčius“

Ruduo – geriausias laikas paleisti

Nesuprantu ir nesuprasiu žmonių, kurie nemėgsta rudens.

Yra daugybė priežasčių, dėl kurių ruduo yra nuostabus. Kad ir dėl ananasinių obuolių, dėl bobų vasaros, dėl spalvų, kurios yra daug ryškesnės už pavasario žalumą, vasaros žydėjimus ir akinantį žiemos sniegą.  Ir dėl rudens lietaus, kuris tave visą dieną priverčia voliotis lovoje skaitant knygas ar darant tai, apie ką net draugėms nepasakosi; dėl rudens derliaus talkų, dėl to, kad visi sugrįžo po atostogų, dėl to, kad vėl prasideda jauki rutina, nuo kurios gerklę jau ima smaugti pavasarį.  Skaityti toliau: “Ruduo – geriausias laikas paleisti“

Apie jausmus kaip atostogas ir smėlį batuose

Tai buvo netikėtas ir viliojantis paskutinės minutės pasiūlymas. „Ne, čia ne man, bet įdomu,“- pagalvojau, kai užkabino pirmos eilutės. Paskui pasistengiau sužinoti daugiau.  Man tubūt reikėjo permainų: pakeisti aplinką, žmones, patirti naujų įspūdžių, pabėgti nuo skausmo, kurio buvo per daug, nuo nevilties, kuri įkyriai kabinosi, norėjosi pamatyti save kitur, kitaip, susidurti pačiai su savim, elgtis taip, kaip visada norėjau. Labiau ilgam, nei trumpam. Ar čia tos atostogos, kokių man reikia?  Kelios dienos pasišaudymo elektroniniais laiškais  ir sprendimas padarytas. Skaityti toliau: “Apie jausmus kaip atostogas ir smėlį batuose“

2016 rugsėjo penktadieniai

Kai 7 ryto Vilniuje matai žmones su ilgaauliais ir kepurėmis, o vidury dienos – ekstremalus su trumpom rankovėm, vadinasi – rugsėjis.

Rugsėjį nebėra lipnaus  vasaros karščio, bet netikėta šilumos banga kartais apkabina kūną, jau gali apsiauti gražiausius savo ilgaaulius  prie lengvo šilkinio sijono, vėjyje plaikstytis plaukais ir žiūrėt į krentančius kaštonus, tyrinėti savą ir naujus miestus,  pažinti nepažįstamus ir kitaip atrasti seniai pažįstamus žmones.  Vis kokių nors įdomybių man nutinka rugsėjį. Skaityti toliau: “2016 rugsėjo penktadieniai“

Moterys nori, kad vyrai tai žinotų

 

Na, pamenat tą Melo Gibsono herojų iš filmo „Ko nori moterys“? Reikia nedidelio elektros šoko, kad vyrai kažką suprastų apie moteris. Kartais mes norime, kad vyrai suprastų kai kuriuos dalykus,  bet apie juos niekada neklaustų ir to nereikėtų jiems aiškinti.

Oi, žinau, suprasti moteris, tai tas pats, kas suprasti kvantinę fiziką, kurią aiškina įsriobęs dėstytojas su 3 promilėm kraujyje kalbantis kalba, kurios nesupranti. Vyrai, deja, neskaito minčių, nors kai kurie tikrai įvaldę skaitymo tarp eilučių meną. Kartais tai, kas yra tarp eilučių suprantama visai kitaip, nei reikėtų suprasti, bet net tiesiai ir aiškiai pasakiusios mes negalim tikėtis būti suprastos taip, kaip norime.

Neturiu sūnaus ir nežinau, kokius patarimus jam duočiau, bet tikrai kada nors tai pasakyčiau. Net ne savam. Ir net ne sūnui.

Skaityti toliau: “Moterys nori, kad vyrai tai žinotų“

Vyrų dialogai: apie žmoną atostogose

Aš tik blykst blykst įrudusiom kojom darban po atostogų, su pačia trumpiausia įmanoma darbui skirta suknele, rankose popieriaus lapai net akina. Biuro kaimynai sutartinai išeina parūkyt, kalbasi… – Kai nesiseka, tai nesiseka:  žmona irgi išvažiavo atostogaut,  o meilužei su jos vyru vėl medaus  mėnuo… – Tai pailsėsi galų gale nuo tų moterų, – turėsi laiko su chebra alaus išgerti, bilijardą pažaisti. Pagyvenk kaip  normalūs vyrai kurį laiką. Be … Skaityti toliau: Vyrų dialogai: apie žmoną atostogose

Apie mušamą meilę ir šansą sau

Norėčiau dabar jas pasodinti kartu. Ir leisti pasikalbėti. Jos net nepažįstamos. Bet šiandien galiu tik žiūrėti, klausyti, girdėti ir pasakyti kelis žodžius. Jaunystė iš nuotrupų lipdo ir pasakoja istoriją, o patirtis klausosi.

Žiūriu į tyrą jauną veidą, girdžiu kalbas apie meilę,  naivų nesavanaudišką rūpestį, o paskui netyčia išsprūsta kiti žodžiai, kurie  atidengia begalinį norą įtikti, liguistą prieraišumą, beatodairišką, toksišką jausmą, nepasitenkinimą situacija, bandymą būti stipria vieną akimirką ir savigarbos žlugimą po kelių minučių. Žodžiai parodo daug, dar daugiau parodo nuslydęs nuo pečių drabužis. Jis  atidengia mėlynes, kurios pasakoja kitą istoriją, apie kurią baisu prasitarti net tėvams.  Nes jie už ją nuspręs, o tai jaunai būtybei visai nepatiks.

Skaityti toliau: “Apie mušamą meilę ir šansą sau“

2016 liepos penktadieniai

Priešistorė: Vieną dieną labai susikaupiau, ištraukiau iš visų rankinių, užrašinių lapelius, susikroviau kokias 6 užrašų knygeles,  gerai, kad protas nušvito, jog į išsiųstus laiškus nereikia lįsti, nes paskęsiu. Taip po truputį  sugraibiau išsimėčiusius žodžius, kurie dar netapo jokiu įrašu, o gal ir netaps niekada, žodžius, kurių kažkada nepasakiau, net jei jie  būtų tikę, buvę laiku ir vietoje, žodžius, kuriems buvo per  anksti ar per vėlai,  nepasakytus sau ar … Skaityti toliau: 2016 liepos penktadieniai

Senas dienoraštis arba ne taip tu jam ir patinki…

 

O jūs kada nors buvot suradę savo seną dienoraštį? Skaitėt? Ir ką? Košmaras, ane?

Aš suradau. Du tomus. Praėjus daugeliui metų. Buvau net parašius kiek. Ištryniau. Nes pamanysit, kad žmonės tiek negyvena.

Ufff. Graži beveik pirmos didelės meilės istorija – taip aš ją prisiminiau, kol neperskaičiau archyvų. Dvidešimtmetė studentė, aplankiusi močiutę Vilniaus ligoninėje, važiuoja namo liepos mėnesį… Tranzuoja. Sustoja 18 metų vyresnis žilstelėjęs architektas (kaip paaiškėja gerokai vėliau). Saugu – žmogus su šunimi. Užsukam pas jo draugą, grybaujam, pametam miške šunį, geriam kavą, paveža mane iki didesnio miestelio ir pasikeičiam telefonais. Ir prasideda 6 metų istorija verta rašytojo plunksnos – su fantastiškais sutapimais, kino kadrų vertais epizodais ir indiškų filmų aistromis. 6 metų istorija, kurią reikėjo pabaigt po poros savaičių ir visiems būtų buvę sveikiau. Ypač man.

Skaityti toliau: “Senas dienoraštis arba ne taip tu jam ir patinki…“