gyvenimo dienoraščiai
Kartais vaikai būna labai teisūs! Labai. Intuityviai. Kažkada jau rašiau apie savo vaikystės iliuziją - buvau šventai įsitikinusi, kad žmonės, kuriuos aš sapnuoju, tą pačią naktį sapnuoja tokį patį sapną. Dažną rytą aš vis tikiuosi, kad mano vaikiška iliuzija yra tiesa. O kaip norėčiau sapnuoti tai, ką noriu ir dar kad tie, kas buvo norėti, apie tai žinotų.... Skaityti toliau →
Kartais, kai prabundu po kokio nors ryškaus ir gražaus sapno, labai gailiuosi, kad viskas buvo trumpai ir ne iš tikrųjų...Kaip ir šiandien. Ir vis prisimenu, kai viskas buvo kitaip ---------- Kai buvau maža, turėjau keistą įsitikinimą. Vaikai neretai prikuria įvairiausių dalykų, kurie jų gyvenimą daro įdomesnį. Vieni turi įsivaizuojamų draugų, kiti kalbasi su gyvūnais ar ... Skaityti toliau →
Man taip būna, kad prabundu naktį verkdama balsu: veidas įsitempęs, pagalvė šlapia. Ne visada pamenu, dėl ko ir ką sapnavau. Bet žinau, kad tada – sapne – labai skaudėjo. Širdį. Man retai būna, kad susiūbuoja žemė po kojomis. Kad pakerta kelius – dar rečiau. Atrodo, kad galiu ištverti labai daug. Bet kartais tai, kas turėjo... Skaityti toliau →
| Sukūrė: Anders Noren
PROTO AISTROS 