Su gimtadieniu, Tėti!

Norėčiau rytoj su tavim išgert taurę į Tavo sveikatą. Apsikabint, pasėdėt šalia. Papasakot, kad man viskas gerai. Beveik. Nepapasakosiu. Jau nebe. Užtat paskaityčiau Tau kai ką. Aišku, susigraudintum. Tada, paauglystėje, kai pirmą kartą mačiau Tave nejaukiai susimuistant pajutus, kaip sunkiai per vyrišką skruostą bėga ašara, buvo neįprasta. Pamačiau Tave kitokį. Stiprų. Dar stipresnį. Nes nebijojai parodyti, kad jauti. Kad skauda ne kūną, o širdį. Gal nuo tada, sakau, man verkiantys vyrai yra daug stipresni už tuos, kurie neverkia. Nes nebijo parodyt, kad jaučia ir jiems dzin, kad kažkas galbūt suabejos  jų kietumu.  Skaityti toliau: “Su gimtadieniu, Tėti!“

Reklama

Atvirlaiškiai. Pavasaris ir vasara.

Kai perki atvirlaiškį, stengiesi jame parašyt kelis žodžius vienu atsikvėpimu. Nieko per daug asmeniško, nes  gal paskaitys paštininkas, gal tėtis ar mama, ar vaikas. Tiesiog vienos akimirkos žodžių pliūpsnis – tai kaip jautiesi ir ką kaip linkėjimus siunti kitam. Tokie tie mano atvirlaiškiai. Sudėsiu juos iš Instagram ir Facebook, kad liktų vienoje vietoje.     – Keliauti reikia lengvai, bet batai turi būti patogūs… Ir … Skaityti toliau: Atvirlaiškiai. Pavasaris ir vasara.

Maža mergaitė po žydinčia obelim

Žodžiai lūžta, balsas virpa, kai jis nori pasidžiaugt ir padėkot. Niekada nepamiršdavo padėkot net kelis kartus už tą patį, bet su džiaugsmu akyse.  O dabar kitaip. Graudžiai.

Sėdžiu priešais jį kelias valandas ir bandau įžvelgt tai, ką jis slepia. Nematau. Nežinau, kaip jis jaučiasi. Arba bijau žinoti. Tik jaučiu, kad jam ir man prasidėjo ilgas atsisveikinimas. Skaityti toliau: “Maža mergaitė po žydinčia obelim“

Jei galėčiau būti bet kuo, būčiau…

Jei galėčiau būti metų laiku, būčiau rudeniu. Rugsėjo pabaiga. Spalvota ir pasakojančia metų istoriją, o ne pavasariu, dalijančiu neišsipildančius pažadus.

Jei galėčiau būti diena, būčiau Tavo gimtadieniu. Tuo, kurio beveik nepamenu, bet su džinu po žvaigždėmis ant Avirio kranto.

Skaityti toliau: “Jei galėčiau būti bet kuo, būčiau…“

Komplimentas adekvačiam vyrui

– Sorry, nebūsiu po pusvalandžio, kaip žadėjau.  Sūnus turi problemų, nori pasitarti, turiu dabar su juo susitikt. Pasuksiu, kai žinosiu, kas ir kaip.
– Ok, susiskambinsim, – sakau ir greitai judinu smegenis, kad dabar pats laikas būtų išsmukt su drauge į kiną, kurio buvau beatsisakanti…

Skaityti toliau: “Komplimentas adekvačiam vyrui“

Mano pasimatymas su tėčiu

Rašyti vienam konkrečiam žmogui yra lengviau, nei daugeliui… Kartais mano laiškai vienam žmogui gali tapti skaitiniais kitiems. Dabar tas sausio savaitgalio laiškas man skamba labai stipriai. Prieš kitą savaitgalį.  Noriu juo dalintis.

2016 sausio 30 d.

Kai užaugi, supranti, kad lieka vis mažiau laiko. Nykioms knygoms, neįdomiems žmonėms, iš žiovulį keliančio filmo gali išeiti be sąžinės graužaties, iš vakarėlio – tada, kai jau nusibosta, nevažiuoji bet kur, kur tik kviečia, nes nueit į pasimatymą su pačia savimi yra daug maloniau. Skaityti toliau: “Mano pasimatymas su tėčiu“

Vyras, kuris eina šalia

Intro: Pradėjau tai rašyti prieš kelis mėnesius. Brūkštelėjau kelias eilutes, kad nepamirščiau minties, ir palikau kaip daugybę kitų juodraščių laukti savo dienos.

 

LABAI IŠDIDI

Kai eidavau gatve kartu su savo tėčiu, visada buvau labai išdidi. Toks vyras – aukštas, sportininkas, gražuolis, jautrus, inteligentiškas. Ir tada, kai mokinukę pasiimdavo rugsėjo pirmosios proga į tikrą restoraną, ir tada, kai tik dviese važiuodavom į kokią svetimą šalį. Skaityti toliau: “Vyras, kuris eina šalia“