gyvenimo dienoraščiai
Ir sakau jums, jei užkabino tas tekstas, norit – kopijuokit, keiskit, pildykit, graudinkitės, ašarokit, bet pasakykit mylimiems žmonėms tai, kas guli širdy. Kaip mažiems vaikams lengva pasakyt, kad myli, ir kaip sunku jau suaugusiems... Kažkokie labai taupūs ir bailiai daromės ne tada, kai reikia.
Kai perki atvirlaiškį, stengiesi jame parašyt kelis žodžius vienu atsikvėpimu. Nieko per daug asmeniško, nes gal paskaitys paštininkas, gal tėtis ar mama, ar vaikas. Tiesiog vienos akimirkos žodžių pliūpsnis - tai kaip jautiesi ir ką kaip linkėjimus siunti kitam. Tokie tie mano atvirlaiškiai. Sudėsiu juos iš Instagram ir Facebook, kad liktų vienoje vietoje. ... Skaityti toliau →
Žodžiai lūžta, balsas virpa, kai jis nori pasidžiaugt ir padėkot. Niekada nepamiršdavo padėkot net kelis kartus už tą patį, bet su džiaugsmu akyse. O dabar kitaip. Graudžiai. Sėdžiu priešais jį kelias valandas ir bandau įžvelgt tai, ką jis slepia. Nematau. Nežinau, kaip jis jaučiasi. Arba bijau žinoti. Tik jaučiu, kad jam ir man prasidėjo ilgas atsisveikinimas.... Skaityti toliau →
- Sorry, nebūsiu po pusvalandžio, kaip žadėjau. Sūnus turi problemų, nori pasitarti, turiu dabar su juo susitikt. Pasuksiu, kai žinosiu, kas ir kaip. - Ok, susiskambinsim, - sakau ir greitai judinu smegenis, kad dabar pats laikas būtų išsmukt su drauge į kiną, kurio buvau beatsisakanti... Jau pavargau skaityti, kaip ir ką reikia sakyti vyrui, kad jis jaustųsi... Skaityti toliau →
Rašyti vienam konkrečiam žmogui yra lengviau, nei daugeliui... Kartais mano laiškai vienam žmogui gali tapti skaitiniais kitiems. Dabar tas sausio savaitgalio laiškas man skamba labai stipriai. Prieš kitą savaitgalį. Noriu juo dalintis. 2016 sausio 30 d. Kai užaugi, supranti, kad lieka vis mažiau laiko. Nykioms knygoms, neįdomiems žmonėms, iš žiovulį keliančio filmo gali išeiti be sąžinės graužaties, iš vakarėlio... Skaityti toliau →
Intro: Pradėjau tai rašyti prieš kelis mėnesius. Brūkštelėjau kelias eilutes, kad nepamirščiau minties, ir palikau kaip daugybę kitų juodraščių laukti savo dienos. LABAI IŠDIDI Kai eidavau gatve kartu su savo tėčiu, visada buvau labai išdidi. Toks vyras - aukštas, sportininkas, gražuolis, jautrus, inteligentiškas. Ir tada, kai mokinukę pasiimdavo rugsėjo pirmosios proga į tikrą restoraną, ir tada,... Skaityti toliau →
| Sukūrė: Anders Noren
PROTO AISTROS 