VISI SAKO „LAIKYKIS“, TIK NESAKO UŽ KO!

Sėdim su draugais atsilapoję langus – pavasaris tiesiog braunasi vidun su garsais iš lauko. Kaimyniniam medinuke girsisi vyrų balsai, net stogas kilnojasi,  fone skamba buteliukai, mes girdim tik graudų vieno vyrioko bliovimą palydimą šniurkščiojimais: „Aš ją taip mylėjau...“ Iš toliau atsklinda kompanjonų paguodos ir palaikymo šūksniai: „Bus tų bobų! Baik žliumbt! Išgerkim!“  Mums šiek tiek... Skaityti toliau →

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

<span>%d</span> bloggers like this: