LAIKAS MOKYTIS IŠ VAIKŲ

Jos žino, kad pasitikėjimas savimi yra pats geriausias moters drabužis, o mes vis dar gainiojamės akcijų ir investuojam į sukneles, kad pridengtume pasitikėjimo savimi trūkumą.

PONIOS IR PONAI, VAIKYSTĖ BAIGĖSI

Ateinu nedrąsiai, prisėdu. Anoks čia malonumas – dėti savo jausmus ant stalo ir matyti, kaip juos narsto visai svetimas žmogus. Po vieną. Trauks kaip pincetu. Skaudžiai. Apžiūrinės. Jau žinau, koks bus vienas pirmųjų klausimų. Manęs tikrai paklaus, kokie mano santykiai su tėvais. Tikrai norės žinoti, ar buvau mylima, kaip buvau mylima, kokie gražiausi ir liūdniausi... Skaityti toliau →

Gyventi ir negyventi dėl vaikų

Vienas pažįstamas, apie kurį ir kurio istoriją (Apie praeities vaiduoklius, kurie ateina nekviesti) rašiau po paskutinio mūsų susitikimo lapkritį, užsikvietė kavos liepą. Netikėtai.  Trumpos retos žinutės kartais atlekia iš egzotiškos kelionės ar kokia nors sveikintina kalendorine proga. Šį kartą susitinkam kavos, o vėl valgom jūros gėrybių sriubą ir pasakojamės. Pasidalijam faktais. Juokaujam, kad turim bendrą... Skaityti toliau →

Mano pasimatymas su tėčiu

Rašyti vienam konkrečiam žmogui yra lengviau, nei daugeliui... Kartais mano laiškai vienam žmogui gali tapti skaitiniais kitiems. Dabar tas sausio savaitgalio laiškas man skamba labai stipriai. Prieš kitą savaitgalį.  Noriu juo dalintis. 2016 sausio 30 d. Kai užaugi, supranti, kad lieka vis mažiau laiko. Nykioms knygoms, neįdomiems žmonėms, iš žiovulį keliančio filmo gali išeiti be sąžinės graužaties, iš vakarėlio... Skaityti toliau →

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: