Tu pasiilgai laimingos savęs

„Tuščios rankos. Ir širdis pilna jausmų, kurių neturiu kam atiduoti. Jis buvo mano viskas. Mano jausmai, mano rytojus, mano ateitis, MANO žmogus“.

Mieloji,

Tu vis dar turi kam tai atiduoti – sau pačiai. Taip kartais atsitinka, kad norime savo laimę susieti su kitu žmogumi. Jei jis yra – mes laimingi, jei jo nėra – nelabai. Arba net visai nelaimingi. Taip, kaip ir ką jis kalba, taip mes ir jaučiamės. Mes gyvenam svetimą gyvenimą. Mūsų reakcijos ir nuotaikos svyruoja priklausomai nuo kito žmogaus nuotaikų ir reakcijų.

Mes tada kaip aidas. Svarbus, kai atkartoja, bet kai nėra kas šūkteli – jis bevertis. Nesi aidas. Esi balsas.
Nes turi ką pasakyti, kad atsilieptų.

Matau, Tau reikia pagalbos. Tereikia ištiest ranką sau. Esi tas žmogus, kuris bus su tavimi visada: ir kai kas nors bus šalia, ir kai nieko nebus. Kaip man anądien sakė dukra „Tu niekam nieko neskolinga. Tu skolinga daugiausia sau – ramybę“. Nurimk.

Tu jau pasiilgai laimingos savęs. Aš irgi buvau to labai pasiilgusi.

Būti nelaiminga – nenormalu. Nejausti gyvenimo džiaugsmo – nesveika. Žudyti save besiveliančiomis mintimis ir gyventi praeityje – ne išeitis. Nesu tas žmogus, kuris už pinigus klausosi kitų ir kapstosi svetimuose gyvenimuose. Bet daug kartų tai draugiškai dariau. Nežinau ar padėjo. Gal tik ta diena buvo šviesesnė. Jei reikės, tik ištiesk ranką.

Gyventi gerai  po to, kas baigėsi – geriausias kerštas praeičiai ir geriausia dabarties dovana sau pačiai.

Tu jau pasiilgai laimingos savęs, ar ne?

Stipriai  Tave apkabinu. Jaukių Tau švenčių,

J.