gyvenimo dienoraščiai
Nemanau, kad kažkokie ypatingai nušvitę būsim po karantino, gal tik išėję po jo būsim gerai išmokę plaut rankas, nesibučiuot su kiekvienu sutiktu ir pradėsim taupyt ne juodai dienai, o juodiems mėnesiams ar metams. Iš pradžių labai užsiturbinę būsim tai daryti. Bet… ir tai praeis, kaip sakė Saliamonas :)
„Matei „Karibų piratų“ trečią dalį? Atsimeni, ką tas piratas Johnny Deppo veidu sakė? Užtenka kartą numirt ir prioritetai staiga pasikeičia.“
O ką daryti su tuo materialiu paveldu, kuris liko? Toji pažįstama, nutraukusi savo santuokos labui kadaise labai mielą širdžiai ir kūnui paišdykavimą, suvertė viską į šiukšlių dėžę. Mest ar nemest?
Gi žinot, kaip būna, kai laikaisi tradicijų? Kartais nenori, o tradicija griebia už gerklės ir smaugia: „ Ką? Pamiršai?“. Taip man metų ataskaitos tradicija jaučiau, kad pasmaugs visą savaitę. Galvojau, ką rašysiu ir ko ne. Ką pasakysiu visiems ir ką pasiliksiu sau. Kai prisėdau ir parašiau pradžią, mano Bitė išsivedė mane psivaikščioti. Senas šuo kaip... Skaityti toliau →
Ai, išgirdau iš vienos mamos sistemą, kaip vaikams dovanoja. Visada trys dalykai: 1- ką vaikas nori ( koks japoniškas konstruktorius), 2– ko vaikui reikia ( drabužiai ar pan) ir 3 - knyga. Sako, – ideali trejybė, visada lengva!
Bėgam ir nenorim sustoti, nes liktume su tais, kurie šalia. Stabilumas – blogis. Judėjimas – jėga. Bijom prisirišti ir įsipareigojimai mus gąsdina. Nuoširdžiai žavimės tais, kurie gali ilgai ir laimingai, bet teisinamės, kad mes kitokie. Bėgdami vis labiau tolstam nuo laimės pabusti kasryt su tuo pačiu žmogum.
Atrodo, moterys tose pasakose tik sėdi ir laukia nuostabių princų gelbėtojų, kurie jas išbučiuos, prikels iš mirusiųjų, nuskraidins į dausas ir išvaduos iš vidinių drakonų? Ne, yra ten ir kunigaikščių, kuriems pirmiausiai ne princesės, o psichoterapijos reikia.
Yra daugybė būdų nuspalvinti savo rudenį. Vienas iš jų – jaukiai isitaisius su arbatos puodu žiūrėti filmus. Sakykit kaip norit, bet rudens melancholija yra sezoninis reiškinys, nei vasarą, nei žiemą ji neužklumpa. Kai jau paleisti tie, kuriuos reikejo paleisti, kai lyja ir dangus pilkas, kai nebesinori galvoje sukti savo gyvenimo filmų ir prisiminti savų istorijų,... Skaityti toliau →
Vasarą visiems norisi bėgti, lėkti, po darbo netraukia namo, nes FOMO gi ( Fear of Missing Out) – baimė kažką praleisti. Rudenį ateina JOMO (Joy of Missing Out) – norisi pabūti ramiai, jaukiai ir tuo pasidžiaugti.
| Sukūrė: Anders Noren
