gyvenimo dienoraščiai
„Vyras, kurį aš mylėjau, neegzistavo. Bet pasaka, kuria aš patikėjau, vis dar buvo mano telefone. Aš taip norėjau, kad ji būtų tiesa“ - sako filmo herojė. Žinot, jei kas nors iš pradžių atrodo kaip pasaka, tai beveik visada taip ir yra!
Ir šiaip, dažniau prisiminkime, kaip labai žmonės nori gyventi, kai gerai baigiasi sudėtinga operacija, kai išgyja po sunkios ligos, kai paaiškėja, kad mažas guzelis yra tik guzelis, o ne vėžys.... Va tada įsijungia naujas kvėpavimas, gyvenimo džiaugsmas, prioritetai susidėlioja be pastangų ir šūdniekiai, dėl kurių kadaise buvo tiek trydaliojama, tampa tiesiog nepastebimi.
ALL CAPS linksmina! NEREALIAI, ačiu jiems! Spauskit ČIA. https://www.allcaps.lt/kuciu-stalo-asmenybes-testas/
Nemanau, kad kažkokie ypatingai nušvitę būsim po karantino, gal tik išėję po jo būsim gerai išmokę plaut rankas, nesibučiuot su kiekvienu sutiktu ir pradėsim taupyt ne juodai dienai, o juodiems mėnesiams ar metams. Iš pradžių labai užsiturbinę būsim tai daryti. Bet… ir tai praeis, kaip sakė Saliamonas :)
„Matei „Karibų piratų“ trečią dalį? Atsimeni, ką tas piratas Johnny Deppo veidu sakė? Užtenka kartą numirt ir prioritetai staiga pasikeičia.“
O ką daryti su tuo materialiu paveldu, kuris liko? Toji pažįstama, nutraukusi savo santuokos labui kadaise labai mielą širdžiai ir kūnui paišdykavimą, suvertė viską į šiukšlių dėžę. Mest ar nemest?
Gi žinot, kaip būna, kai laikaisi tradicijų? Kartais nenori, o tradicija griebia už gerklės ir smaugia: „ Ką? Pamiršai?“. Taip man metų ataskaitos tradicija jaučiau, kad pasmaugs visą savaitę. Galvojau, ką rašysiu ir ko ne. Ką pasakysiu visiems ir ką pasiliksiu sau. Kai prisėdau ir parašiau pradžią, mano Bitė išsivedė mane psivaikščioti. Senas šuo kaip... Skaityti toliau →
Ai, išgirdau iš vienos mamos sistemą, kaip vaikams dovanoja. Visada trys dalykai: 1- ką vaikas nori ( koks japoniškas konstruktorius), 2– ko vaikui reikia ( drabužiai ar pan) ir 3 - knyga. Sako, – ideali trejybė, visada lengva!
Bėgam ir nenorim sustoti, nes liktume su tais, kurie šalia. Stabilumas – blogis. Judėjimas – jėga. Bijom prisirišti ir įsipareigojimai mus gąsdina. Nuoširdžiai žavimės tais, kurie gali ilgai ir laimingai, bet teisinamės, kad mes kitokie. Bėgdami vis labiau tolstam nuo laimės pabusti kasryt su tuo pačiu žmogum.
Atrodo, moterys tose pasakose tik sėdi ir laukia nuostabių princų gelbėtojų, kurie jas išbučiuos, prikels iš mirusiųjų, nuskraidins į dausas ir išvaduos iš vidinių drakonų? Ne, yra ten ir kunigaikščių, kuriems pirmiausiai ne princesės, o psichoterapijos reikia.
Yra daugybė būdų nuspalvinti savo rudenį. Vienas iš jų – jaukiai isitaisius su arbatos puodu žiūrėti filmus. Sakykit kaip norit, bet rudens melancholija yra sezoninis reiškinys, nei vasarą, nei žiemą ji neužklumpa. Kai jau paleisti tie, kuriuos reikejo paleisti, kai lyja ir dangus pilkas, kai nebesinori galvoje sukti savo gyvenimo filmų ir prisiminti savų istorijų,... Skaityti toliau →
Vasarą visiems norisi bėgti, lėkti, po darbo netraukia namo, nes FOMO gi ( Fear of Missing Out) – baimė kažką praleisti. Rudenį ateina JOMO (Joy of Missing Out) – norisi pabūti ramiai, jaukiai ir tuo pasidžiaugti.
Vienas nebrangia smulkmena pataiko į jautrią vietą, kitas tiesiu taikymu eina į „Chanel“ skyrių duty free ir sako: „Kas pas jus nauja? Dėkit viską.“ Jis neabejoja sužadėtinės veido priežiūros meniu. Jūs gi suprantat, kad ne apie išleistų pinigų kiekį kalbu ir brangiąja vadina ne tada, kai visas santaupas jos kailiniams išleidžia.
Kokio dydžio mūsų privatumo burbulas tarp svetimų – metras aplink? Kol neužuodi žmogaus kvapo ir neįsiremi nosimi į pliką kūną pilname troleibuse?
Tinderis labai greitai pelnė trumpalaikių neįpareigojančių seksualinių santykių programėlės reputaciją, todėl tie, kurie ten užsiregistravo, tarsi ir patys tokie. Neįsipareigiojantys.
Tolstojus apie tai net negalėjo apgalvoti. Apie tokią pabaigą, Apie tokią Anną Kareniną
Ar taisyti santuoką ar jau skirtis?Anais laikais sugedusius daiktus taisė, o dabar išmeta? Tikrai? Ne, tik skyrybos nebe gėda, o santuoka – ne vienintelis laimės sinonimas.
Tokia tradicija, kad tekėdama dauguma moterų ima vyro pavardę, o išsiskirdamos, net kai numauna jam paskutines kelnes, pavardės neatiduoda.
Jūs, aišku, gyvenat gerai, jūsų sutuoktinis ar sutuoktinė geri. O gal pykstatės? Gal jaučiar, kad santykiuose kažkas ne taip? Tada neklystat, tikrai kažkas ne taip. O sužinoti kartais labai skauda. Kaip atpažinti toksiškus santykius, situacijas, frazes? Paklausykit istorijos. Gyvenimas su psichopatu - didelis išbandymas.
Seniai, kai rašiau šitą tekstą, nė nenutuokiau apie pasirodysiantį. Humans app, kur gali už pinigus gauti svetimo laiko ir dėmesio. Žurnalas ir appsas pasirodė kartu gegužę. O klausimas apmąstymui dar aktualesnis: “ O jei pabandytume save išnuomoti? Kiek gautume? Kiek kainuotų puodelis kavos su mumis?
Atrodo, kad viskas čia ir taip aišku. bet kai manęs paklausė, turėjau pagalvot. Visi tarsi žinom, bet... Kiekvienas galėtų papasakoti istorijų ir padaryti išvadų iš savo gyvenimo, bet šį kartą paklausykim Terri Orbuch, sociologijos profesorės iš Michigano ir Oaklando universitetų. 1986 metais prasidėjo JAV santuokos, skyrybų ir naujų partnerysčių tyrimas, kurį finansuoja Amerikos National Institutes... Skaityti toliau →
Vienas džiaugsmas žiūrėt į tuos, kuriems iki 40, Na iki 45. Kuo mažiau metų, tuo didesnis procentas tų, į kuriuos atsigręžtum ne vieną kartą pamiršusi apie savo metus. Kuo didesnis vyrų amžius, tuo mažiau yra į ką žiūrėti. Ar aš čia taip blogai matau?
Šiaip jau manau, kad žmonės yra vienodi. Ir vyrai, ir moterys. Biologiškai kūnai skiriasi tik kai kuriomis „galūnėmis“ ir tiek. Nesiskiria mūsu kepenys, inkstai ir širdys. Nesiskiria ir smegenys, gal tik vos vos. Va visai neseniai su rimtom veido išraiškom kai kurie svarstė, kad prezidentė moteris tarsi bus ne tokia protinga kaip vyras. O jei... Skaityti toliau →
Iki mamos idealo man nepasiekiamai toli. Ir ačiū Dievui. Visi tie, kurie viską daro be klaidų, mažų mažiausiai įtartini. O mamos – labiausiai. Tikrai, nepažįstu nė vienos, kuri neerzintų savo paaugusių ar užaugusių vaikų. Patarimais, skambučiais ne laiku, dėmesio reikalavimu ar žinojimu, kaip reikia. Nepažįstu nė vienos mamos, kuri bent kartais nesupyktų ir ant savo... Skaityti toliau →
Mums vis dar daug norisi ir daug trūksta iki laimės. Atrodo, kad gerai gyvensim, kai viską turėsim. Kai pasieksim. Kai nieko netrūks. Va tada, tai pagyvensim be rūpesčių, ane? Ir jei jums iki laimės trūksta tik kelių milijonų, papasakosiu šitą istoriją. Papasakosiu apie eksperimentą Universe 25, kurį nuo 1968 iki 1972-ųjų darė amerikiečių etologas John... Skaityti toliau →
Paskaitėm knygose ir žinom, kaip kalbėtis, kad mus girdėtų ir gal net suprastų. Atrodo, paprasta – mes neturim sakyti tai, ką kitas blogo padarė, o galim kalbėti tik apie tai, kaip dėl to jaučiamės. „Tu neturi taip jaustis,“ – išgirstam konflikto metu, kai tik įsidrąsinam pasakyti, ką jaučiam. „ Aš neturiu taip jaustis? Rimtai?“ Argi... Skaityti toliau →
Pamenat tą atvejį, kai kažką pamiršę maklinėdami namuose grįžtat į tą vietą, kur ta mintis kilo? Kontekstas svarbu. Kodėl nusikaltėliai grįžta į nuskaltimo vietas? Gal todėl, kad prisimintų? Kodėl apie prabėgusią meilę norintys prisiminti grįžta į pasimatymo vietas? Dėl to paties. Atmintis ten veikia geriau.
„Dukra buvo išvažiavusi į varžybas. Pirmokėlė, pirmosios varžybos užsienyje, mano nerimas begalinis, pasikalbėjoms vakare telefonu, kažkoks graudulys ir gerumas apėmė,nusprendžiau paskambinti savo mamai. Gal ji irgi mano skambučio laukia? Mūsų santykiai visada buvo prasti, vyrai ir alkoholis jai buvo svarbesni už mus: augome su močiute, tėvas mus dar darželinukus paliko. Paskambinau mamai, pašnekėjom porą minučių:... Skaityti toliau →
Ir kodėl suaugę vaikai su savo šeimomis turi gyventi atskirai nuo tėvų? Žinoma, gali kartu, nebent visi be išimties geria raminamuosius ir yra šiek tiek apspangę. Kodėl susipykus mažiems vaikams smėlio dėžėj siūlom nueiti toliau „gi vietos yra“? Kodėl išsodina besipešančius į skirtingus suolus? Kodėl Romeo ir Džiuljetos meilės istorijoje buvo tiek lavonų? Todėl, kad... Skaityti toliau →
Mano mėgstamas rašytojas sakė, kad tinderis – pati veidmainiškiausia programėlė. Garbingi žmonės greičiau prisipažins, kad žiūrėjo porno su nugaišusiais gyvūnais, nei turėjo paskyrą toje sąvadavimo imperijoje. Nesu garbinga. Porno žiūrėjau, jei ką. Su žmonėmis. Į tinderio moteris irgi žiūrėjau. Kai tąkart su bičiuliu apsikeitėm telefonais ir, aišku, tinderiais, aš braukiau dešinėn tiek kartų, kad net... Skaityti toliau →
Neuromokslų ir psichologijos profesorius Matthew Walker iš Berkeley universiteto parašė gerą knygą „Why We Sleep: Unlocking the Power Of Sleep and Dreams." Jei nemanot, kad miegas svarbus arba jei labai mėgstat pamiegoti, paskaitykit knygą, o kol kas keli svarbūs dalykai apie miegą ir smegenis. Ir apie tai, kam motina gamta sugalvojo sapnus - dvi valandas... Skaityti toliau →
Ai, dar daug kas galbūt jas pavadins arogantiškom, gal net pridės kokį kitą stipresnį daiktavardį. Bet tik tie, kas nesupranta, kad kartais arogancija yra gera gynyba. Nuo arogancijos atšoka kaip nuo elektrinės tvoros tie, kas bando per ją lipti, užuot pasinaudoję sumanumu ir suradę vartelius.
Pamenu, kaip prieš gerus dešimt metų darbe darydavome fokuso grupių tyrimus - klausinėdavom savo perspektyvių būsimų klientų apie tai, kas jiems naujame produkte patinka, o kas nelabai. Ir tada atsižvelgdami į jų pastabas ir mūsų pastebėjimus, tobulindavom produktą ir palaimindavom jį rinkai. Ir ne visada mes, kaip ir kiti gamintojai kad ir iki smulkmenų ištobulinę... Skaityti toliau →
Pamenat tą atvejį, kai kažką pamiršę maklinėdami namuose grįžtat į tą vietą, kur ta mintis kilo? Kontekstas svarbu. Kodėl nusikaltėliai grįžta į nuskaltimo vietas? Gal todėl, kad prisimintų? Kodėl apie prabėgusią meilę norintys prisiminti grįžta į pasimatymo vietas? Dėl to paties. Atmintis ten veikia geriau.
Po šimto kartų, mintyse ar balsu pasakyto „Vaikeli, atstok, nors trumpam, mama pavargo…“, ateina kitas laikas. Laikas, kai vaikai jau nebenori būti vaikais, o mamos vis dar labai nori būti mamomis. Vaizdelis, kurio net nereikia įsivaizduoti, jis kaip gyvas. Mama atidaro paauglio kambario duris, jis tyliai pakelia akis nuo ekrano. Ir tose akyse pirmą kartą... Skaityti toliau →
Ateina tas amžius, kai nesvarbu kas ką pagalvos. Durnelė? So what? Atrodo baisiai? Aha, su pižama nusipirkti gėlių. Viena į tokią kelionę? Viena vakarieniauti? Kaip ji taip gali? O Tu taip gali? Normalūs žmonės taip nesielgia? O kaip elgiasi normalūs? Taip kaip Tu? Kam jai to reikia? O kada nors... Skaityti toliau →
Jei dirbat korporacijoj, tai turbūt turit plakatą ofise su surašyta kompanijos vizija, misija ir vertybėmis, kad ir kokios jos būtų. Laikotės įsikibę, jaučiu, kiekviena smegenų dalele. Kartojate kaip maldą darbe, kiekvieną savo žingsnį derinate su vertybių sistema ir niekad nė mintyse nepasiunčiat kliento ten toli, kur žolė neauga. Vertybių nauda galima neabejoti – tik kad... Skaityti toliau →
Man pagirios. Nuo Tavęs. Dienos ištįsusios iki begalybės, o naktys klampios ir bemiegės. Man norisi dar. Išgerti. Tavęs. Ne. Bus tik blogiau. Pagirias reikia ištverti. Aš lašinu tylą iš lašelinės, kuri padės išsiblaivyti. Tyla gydausi nuo haliucinacijų: o jei tavo žodžiuose išskaitysiu tai, ko nesakei, o jei atrodys, kad Tu irgi į mane žiūri kažkaip... Skaityti toliau →
Aš ir vėl apie Woody Alleną. Jis turi svajonę – laisvai ją išversiu ir pacituosiu. „Kitą savo gyvenimą noriu nugyvent atvirkščiai. Pradedi gyventi nuo mirties, paskui prabundi senelių globos namuose, kur kasdien jautiesi vis geriau. Iš ten tave išmeta, nes esi pernelyg sveikas, eini pasiimt pensijos, o paskui pradedi dirbti. Pirmą darbo dieną gauni auksinį... Skaityti toliau →
Seniai nieko nerašiau apie telefonus ir internetą, bet tai dar nereiškia, kad jais nesinaudojau. Žibalo į ugnį mostelėjo viena smulkmena, kai mane tyliai ištrenkė iš vienos feisbuko grupės (aišku, kvepalų), mat, tik pamanykit, visą dieną (!) nemačiau kažkokios admino komentaro – vajezau, ignoravau įspėjimą. Nusikaltėlė. Kai telefonas nepraneša apie mikrojudesius internetiniame pasaulyje, tai ir pražiopsai.... Skaityti toliau →
Tik paklausyk. Tyliai, nieko nesak, o aš papasakosiu kaip bus paskui. Kokia bus ateitis, kurios dar nematai, nes įskaudinta, nes nusivylusi, nes atrodo, kad tam pragararui, kuriame esi, nebus pabaigos. Tau bus blogai. Dar kažkiek laiko. Kartais bus taip blogai, kad net vemsi iš skausmo. Baigsis ašaros. Baigsis mintys, kurios smaugia ir apdujusią traukia atgal.... Skaityti toliau →
Sunki tema dėl dviejų dalykų. Visų pirma tame eksperimente, kurį noriu aprašyt, kankino šunis, antra, pernelyg daug aplink žmonių, kurie patys save kankina išmokto bejėgiškumo spąstuose. Nei gyvi, nei mirę. Jokie. Kokie tai žmonės? Jei apsidairysit aplink, tai jų pamatysim. Vaikų, kurie nedrąsūs kažko imtis – „man nepavyks“, nes jiems taip šimtą kartų sakė nekantrūs... Skaityti toliau →
Ar mums nebepatinka saulėlydžiai? Ar mes nebemokam stebėti praskrendančių lėktuvų, suglamžytų debesų, apsnigtų tvorų, sušalusių uogų, žaidžiančių šunų, besišypsančių (gal mums?) praeivių. Mes save įkalinom bespalvėje kasdienybėje. Kartais pasidalinam tuo, prie ko stabtelėjo žvilgsnis, kas buvo labai ryšku. Bet labai trumpam. Mes dažniau skleidžiam protingus žodžius, aprašančius svetimą patirtį. Nes neišdrįstam pasidalint sava. Tikra.... Skaityti toliau →
Mes kalbam žodžiais. Nes gyvybiškai reikia. Žmonėms reikia jaustis chebros dalimi. Tylėdamas nepasijusi. O smegenims į naudą socialiniai kontaktai. Bet ne visi. Ne paviršutiniški. O tik tie, gilūs. Tie, kurie pagrįsti nuoširdžiu smalsumu. Giliam bendravimui svarbūs ne žodžiai, kuriuos žmogus sako, bet labiau supratimas reikšmės, kuri slepiasi už žodžių. Ar teko kada susidurti su žmonėmis, su kuriais... Skaityti toliau →
Man sakė, kad reklamos nervina. Kiti nieko nesakė. Aš reklamų nematau, jos atsiranda be mano valios ir aš neturiu jokios įtakos. Vienintelis būdas jų neturėti – man susimokėti už jūsų ramybę. Matyt tiek pat, kiek jos maksimaliai atneša naudos tam, kas jas rodo. Tai komentuokit ir balsuokit :) Ačiū!
Pasakysiu Jums, tai, kas dera šviežioms pažintims, visai nedera pasimatymams. Ne tik todėl, kad mes visad labiau norim patys apie save papasakot, nei laukti, kad apie mus papasakos kiti.
Kiek kartų taip buvo: norite parduoti savo nereikalingą komodą, suklypusį sodo namą, gendančią mašiną ir tą seną kiuženą įvertinate gerokai daugiau, nei ji verta, nes... tiesiog tas daiktas yra jūsų? Jei reikėtų pirkti tokį pat, kiek už jį sumokėtumėte? Kol skaičiuojat ir konvertuojat, papasakosiu apie R.Talerio „turėjimo/nuosavybės efektą“ (endowment effect). Nors iš tikrųjų galvojama, kad... Skaityti toliau →
Margaret Kent kažkada dar anam amžiuje parašė knygą „Kaip ištekėti už svajonių vyro“. Nežinau, ar ta knyga kam nors Lietuvoje padėjo surasti svajonę, bet pasaulyje tą knygą leido dešimtmečius milijoniniais tiražais. Nuo to laiko, kai knyga buvo išleista pries trisdešimt metų, ji matyt neprarado aktualumo, nors žaidimo taisyklės labai pasikeitė. Paskui, matyt susidūrusi gyvenimiškais išbandymais,... Skaityti toliau →
„Jie mūsų nesupranta“– sakom su ašara balse ir priduriam „ o taip reikia, kad mane suprastų“. Aha, man irgi patiktų. Mums visiems reikia gilaus ir tikro dalyko – kad suprastų daugiau, nei tik poelgius ir žodžius. Ir motyvus. Mus supranta, vadinasi, – palaiko, sutinka su mūsų nuomone, pagiria, užjaučia, pateisina. Ar ne to mes norim,... Skaityti toliau →
Pažinojau tris Valentinus. Visi buvo slidūs kaip žalčiai. Prastų asociacijų kelia tas vardas ir tą dieną gadina. Gal tik kokius tris kartus TA diena buvo ypatinga. Ar keturis, nors romantiškų dienų per gyvenimą buvo gerokai daugiau. Gražiausiai pamenu, kai ryte po pūgos išėjusi į kiemą pamačiau nuvalytą savo mašiną. Gal kaimynas netyčia supainiojo savosios ieškodamas?... Skaityti toliau →
O dabar paklauskit savęs, ar yra pasauly nors vienas žmogus, kuris suprastų jus taip, kaip jūs patys save suprantat? Sąžiningai atsakėt? Fiasko!
Ne, kalba neina apie žmones, kuriuos mes per gyvenimą pažinom, įsiminėm, susitikimai su kuriais įsirėžė į atmintį. Jie gyvena kitoj smegenų vietoj. Pakalbėkim apie draugus. Po to, kai perskaitysit, bus aiškiau, kad net toks efemeriškas-metafinis-dvasinis-emocinis dalykas kaip draugystė nulemtas mūsų smegenų. Už tai atsakinga DMN (default mode network ). Mokslininkai kažkada visai netyčia ištyrė (net galvojo, kad susimovė... Skaityti toliau →
Net ne ežeras ten buvo, o nedidukė kaimyno mėlynu traktoriumi išrausta kūdra gretimam kaime. Močiutei pamojuodavau ir išeidavau pas draugę už mažoms kojelėms tolimo kilometro pasimaudyti. Turbūt močiutė nė neįtarė apie mano planus, būtų neleidusi. To paties mėlyno traktoriaus didžiojo rato kamera buvo būtinas mūsų maudynių žaislas. Plaukti nė viena dorai nemokėjom, bet drąsos (ar... Skaityti toliau →
Pažįstu šeimų, kurios didvyriškai grumiasi su vaikų noru turėti telefoną net ir pradėjus eiti į mokyklą, žinau ir tokių, kur metų amžiaus vaikai pasiima „savo“ iPadą ir ramiai leidžia laiką. Ar vaikai dažnai verkia? Nebe, nes turi ipadus ar telefonus. Verkia tada, kai juos atima. Skaitmeninė silpnaprotystė arba skaitmeninis autizmas – čia turbūt netikri pavadinimai,... Skaityti toliau →
Aną dieną telefonas išmetė pranešimą - tu buvai įlindusi į ekraną kažkiek minučių ir tai 25% mažiau nei vidutiniškai per savaitę. Valio! Pasiekimas. Ar tikrai? Žinoma, nes nuo socialinių tinklų vartojimo ir visokiausių skaitmeninių prietaisų naudojimo žmonių smegenys pamažu džiūsta ir netenka gebėjimo mąstyti – vystosi informacinis pseudodebilumas. Dabar apie suaugusius, o kitą kartą apie vaikus. SKAITMENINĖ... Skaityti toliau →
| Sukūrė: Anders Noren
PROTO AISTROS 