…o paskui ji parašė knygą
Mano mėgstamas rašytojas sakė, kad tinderis – pati veidmainiškiausia programėlė. Garbingi žmonės greičiau prisipažins, kad žiūrėjo porno su nugaišusiais gyvūnais, nei turėjo paskyrą toje sąvadavimo imperijoje. Nesu garbinga. Porno žiūrėjau, jei ką. Su žmonėmis. Į tinderio moteris irgi žiūrėjau. Kai tąkart su bičiuliu apsikeitėm telefonais ir, aišku, tinderiais, aš braukiau dešinėn tiek kartų, kad net... Skaityti toliau →
Neuromokslų ir psichologijos profesorius Matthew Walker iš Berkeley universiteto parašė gerą knygą „Why We Sleep: Unlocking the Power Of Sleep and Dreams." Jei nemanot, kad miegas svarbus arba jei labai mėgstat pamiegoti, paskaitykit knygą, o kol kas keli svarbūs dalykai apie miegą ir smegenis. Ir apie tai, kam motina gamta sugalvojo sapnus - dvi valandas... Skaityti toliau →
Ai, dar daug kas galbūt jas pavadins arogantiškom, gal net pridės kokį kitą stipresnį daiktavardį. Bet tik tie, kas nesupranta, kad kartais arogancija yra gera gynyba. Nuo arogancijos atšoka kaip nuo elektrinės tvoros tie, kas bando per ją lipti, užuot pasinaudoję sumanumu ir suradę vartelius.
Pamenu, kaip prieš gerus dešimt metų darbe darydavome fokuso grupių tyrimus - klausinėdavom savo perspektyvių būsimų klientų apie tai, kas jiems naujame produkte patinka, o kas nelabai. Ir tada atsižvelgdami į jų pastabas ir mūsų pastebėjimus, tobulindavom produktą ir palaimindavom jį rinkai. Ir ne visada mes, kaip ir kiti gamintojai kad ir iki smulkmenų ištobulinę... Skaityti toliau →
Pamenat tą atvejį, kai kažką pamiršę maklinėdami namuose grįžtat į tą vietą, kur ta mintis kilo? Kontekstas svarbu. Kodėl nusikaltėliai grįžta į nuskaltimo vietas? Gal todėl, kad prisimintų? Kodėl apie prabėgusią meilę norintys prisiminti grįžta į pasimatymo vietas? Dėl to paties. Atmintis ten veikia geriau.
Po šimto kartų, mintyse ar balsu pasakyto „Vaikeli, atstok, nors trumpam, mama pavargo…“, ateina kitas laikas. Laikas, kai vaikai jau nebenori būti vaikais, o mamos vis dar labai nori būti mamomis. Vaizdelis, kurio net nereikia įsivaizduoti, jis kaip gyvas. Mama atidaro paauglio kambario duris, jis tyliai pakelia akis nuo ekrano. Ir tose akyse pirmą kartą... Skaityti toliau →
Ateina tas amžius, kai nesvarbu kas ką pagalvos. Durnelė? So what? Atrodo baisiai? Aha, su pižama nusipirkti gėlių. Viena į tokią kelionę? Viena vakarieniauti? Kaip ji taip gali? O Tu taip gali? Normalūs žmonės taip nesielgia? O kaip elgiasi normalūs? Taip kaip Tu? Kam jai to reikia? O kada nors... Skaityti toliau →
Jei dirbat korporacijoj, tai turbūt turit plakatą ofise su surašyta kompanijos vizija, misija ir vertybėmis, kad ir kokios jos būtų. Laikotės įsikibę, jaučiu, kiekviena smegenų dalele. Kartojate kaip maldą darbe, kiekvieną savo žingsnį derinate su vertybių sistema ir niekad nė mintyse nepasiunčiat kliento ten toli, kur žolė neauga. Vertybių nauda galima neabejoti – tik kad... Skaityti toliau →
Man pagirios. Nuo Tavęs. Dienos ištįsusios iki begalybės, o naktys klampios ir bemiegės. Man norisi dar. Išgerti. Tavęs. Ne. Bus tik blogiau. Pagirias reikia ištverti. Aš lašinu tylą iš lašelinės, kuri padės išsiblaivyti. Tyla gydausi nuo haliucinacijų: o jei tavo žodžiuose išskaitysiu tai, ko nesakei, o jei atrodys, kad Tu irgi į mane žiūri kažkaip... Skaityti toliau →
| Sukūrė: Anders Noren
