2. MIEGAMASIS IŠDUODA JŪSŲ PASLAPTIS

Kelis kartus bandžiau tą gynybinį savo namų-tvirtovės įvaizdį paaiškinti kitiems, bet nedaug kas suprato apie ką aš. Ir nudžiugau, kai perskaičiau apie vieną tyrimą, apie kurį papasakosiu. Skaityti toliau: 2. MIEGAMASIS IŠDUODA JŪSŲ PASLAPTIS

Reklama

1. NUO NAUJŲJŲ NEPAVYKS

Metams baigiantis galvojau, kad reikia pradėti naują projektą., lyg man senų per mažai. Rašysiu apie smegeninę – pati save pagąsdinau. Tik kartą per savaitę – nuraminau. Pvz. trečiadieniais – konkretizavau. Beveik sugalvojau pavadinimą. Susirašiau temų planą. Iš anksto apribojau žodžių kiekį ( nepavyko – priskiedžiau šį kartą per daug), nes visi gi labai tingi skaityti. Nors iki šiol taip nedariau – rašydavau, kai rašydavosi. Totalus chaosas … Skaityti toliau: 1. NUO NAUJŲJŲ NEPAVYKS

2018-ieji. METŲ ATASKAITA

Nežiūrint didelio tempo, buvo daug ramybės. Ne tos, kuri migdo ir atbukina. Tokios, kuri leidžia žiūrėti į viską su atlaidumu. Žinoti, kas kodėl vyksta ir suprasti, kad tai ne apie mane. Ir nebesukti sau galvos. Gal čia kaltas mano susidomėjimas smegenimis? Kai žinau, kad kai kurie procesai veikia be mūsų valios, daug lengviau gyventi. Skaityti toliau: 2018-ieji. METŲ ATASKAITA

PONIOS IR PONAI, VAIKYSTĖ BAIGĖSI

Ateinu nedrąsiai, prisėdu. Anoks čia malonumas – dėti savo jausmus ant stalo ir matyti, kaip juos narsto visai svetimas žmogus. Po vieną. Trauks kaip pincetu. Skaudžiai. Apžiūrinės.

Jau žinau, koks bus vienas pirmųjų klausimų. Manęs tikrai paklaus, kokie mano santykiai su tėvais. Tikrai norės žinoti, ar buvau mylima, kaip buvau mylima, kokie gražiausi ir liūdniausi prisiminimai liko iš vaikystės, ir man logiškai paaiškins, kaip tai sprogdina mano dabartinį gyvenimą. Visi mes iš vaikystės, kad ir kokia ji buvo.
Gal ir jūs norit pažaisti tokį žaidimą?

Skaityti toliau: “PONIOS IR PONAI, VAIKYSTĖ BAIGĖSI“

BRIEDŽIO TESTAS

„Tu mane testuoji? O kaip nulis cukraus?!“ – išpūtęs akis sako jis, kai susirangiusi ant sofos tarp futbolo kėlinių murkiančiu balsu prašau: „Messi, kačiuk, ir aš noriu.“ Tas ledų kibiras, iš kurio jis pilnu šaukštu šaldo gleivinę ir slopina stresą svarbių rungtynių įkarštyje, grasina į skutus suplėšyti mano poros mėnesių eksperimentą. Skaityti toliau: “BRIEDŽIO TESTAS“

VISKAS ĮSKAIČIUOTA 

Purslojanti jūra, kaitri saulė, saulėlydis pro langą, valgiais nukrauti stalai visą parą, žvilgsnius gaudantys paslaugūs viešbučio džinai pilnais padėklais… Šampanas pusryčiams. Viskas įskaičiuota. Ir atostogų romanas, aišku. 

Skaityti toliau: “VISKAS ĮSKAIČIUOTA “

JIE GEROSE RANKOSE

Aš jau nė nežinau, kaip mes gyvenom anksčiau. Be kvėpavimo praktikų, ikisantuokinių kursų, keturiasdešimties rūšių kūno treniruočių, tik su rytine mankštele, plaukiojimu vasarą ir slidinėjimu žiemą. Pilvo preso laikas baigėsi, papai nepasidavė tobulinami sporto salėje, bet, dėkui grožio peiliui ir silikonui, irgi patobulėjo. Dabar – užpakalių sezonas.

Matėt instagrame – ten užpakalių invazija. Tų, kuriuos galima pamatyti tik gerokai persisukus darantis selfį vonioje. Žaviuosi moterimis, kurios eina sportuoti savo malonumui, bet kasdien po tris valandas „kalti“ užpakalį, kurio net nematai, man atrodo per daug… 

Skaityti toliau: “JIE GEROSE RANKOSE“

MES PASMERKTI NESUPRAST KITŲ?

Ir kiti mūsų? Gal nesuprasdami galim tiesiog suprast, kad jie ją turi. Kitokią tiesą. Toleruoti ar netoleruoti, pritarti ar ne, smerkti ar ne – sunkesnis pasirinkimas. Lengviausia toleruoti, kad tavo draugei visada pink is her favourite.

Kaip galima bijot skrist lėktuvu, kaip galima bijot aukščio, kaip galima nesuprasti to, kas parašyta paprastais gimtosios kalbos žodžiais, kaip galima jausti panikos priepuolius, kaip įmanoma neturėt muzikinės klausos, kaip galima taip ar kitaip pasielgti?, kaip galima taip pasakyti?  Gana stebėtis, reik mokytis toleruot. Neaštrinti situacijos. Kai ateina supratimas, kad mes skirtingi, pasidaro lengviau gyventi. Tik kartais liūdna, kad niekada nepamatysiu pasaulio artimo žmogaus akimis, nei sugebėsiu jam parodyti savo. Ir net nežinosiu, kaip iš tikrųjų jo akyse atrodau aš. Visai kitaip nei veidrodyje, garantuoju.

Skaityti toliau: “MES PASMERKTI NESUPRAST KITŲ?“

Užjūrio princai, kuriems reikia pinigų

Ar skaitėt šitą žinią, kaip Lietuvos moterys pinigus atiduoda svajonių jaunikiams?  Arba kaip laiku susigaudo?

Man džiugu, kad moterys turtingos. Ir liūdna, kad  jos veltui švaisto pinigus.
Panašių istorijų, kurios neprasiskverbia į viešumą dėl pareiškimų policijai,  būna gerokai daugiau. Apie kai kurias nutylima net artimoms draugėms, nes gėda. Tylėjimas tampa  garantija, kad niekas nesužinos, o prarasti pinigai  – užmokesčiu už savo klaidą arba kelis mėnesius jausmo, kad esi geidžiama ir mylima.

Skaityti toliau: “Užjūrio princai, kuriems reikia pinigų“

…GYVENAM NE SAVO GYVENIMUS

Jei dabar rinkčiausi, ką studijuoti, rinkčiausi neurofiziologiją.

O dievai, kiek čia daug visko įdomaus! Ryju knygas, jaučiuosi lyg studijuočiau iš naujo, tik nebijau egzaminų ir reik viską greit daryt, laiko nedaug.
Jau turbūt pabodau su savo teorijomis, eksperimentais ir istorijomis aplinkiniams, tai kad negadinčiau arti esančių santykių, bandysiu viešai pasidalint tuo, kas man pasirodė įdomu. Diskusijų labui.

Skaityti toliau: “…GYVENAM NE SAVO GYVENIMUS“

Su gimtadieniu, Tėti!

Norėčiau rytoj su tavim išgert taurę į Tavo sveikatą. Apsikabint, pasėdėt šalia. Papasakot, kad man viskas gerai. Beveik. Nepapasakosiu. Jau nebe. Užtat paskaityčiau Tau kai ką. Aišku, susigraudintum. Tada, paauglystėje, kai pirmą kartą mačiau Tave nejaukiai susimuistant pajutus, kaip sunkiai per vyrišką skruostą bėga ašara, buvo neįprasta. Pamačiau Tave kitokį. Stiprų. Dar stipresnį. Nes nebijojai parodyti, kad jauti. Kad skauda ne kūną, o širdį. Gal nuo tada, sakau, man verkiantys vyrai yra daug stipresni už tuos, kurie neverkia. Nes nebijo parodyt, kad jaučia ir jiems dzin, kad kažkas galbūt suabejos  jų kietumu.  Skaityti toliau: “Su gimtadieniu, Tėti!“

VISI SAKO „LAIKYKIS“, TIK NESAKO UŽ KO!

Sėdim su draugais atsilapoję langus – pavasaris tiesiog braunasi vidun su garsais iš lauko. Kaimyniniam medinuke girsisi vyrų balsai, net stogas kilnojasi,  fone skamba buteliukai, mes girdim tik graudų vieno vyrioko bliovimą palydimą šniurkščiojimais: „Aš ją taip mylėjau…“ Iš toliau atsklinda kompanjonų paguodos ir palaikymo šūksniai: „Bus tų bobų! Baik žliumbt! Išgerkim!“  Mums šiek tiek juokinga. Ir graudu.

Skaityti toliau: “VISI SAKO „LAIKYKIS“, TIK NESAKO UŽ KO!“