VISI SAKO „LAIKYKIS“, TIK NESAKO UŽ KO!
Sėdim su draugais atsilapoję langus – pavasaris tiesiog braunasi vidun su garsais iš lauko. Kaimyniniam medinuke girsisi vyrų balsai, net stogas kilnojasi, fone skamba buteliukai, mes girdim tik graudų vieno vyrioko bliovimą palydimą šniurkščiojimais: „Aš ją taip mylėjau…“ Iš toliau atsklinda kompanjonų paguodos ir palaikymo šūksniai: „Bus tų bobų! Baik žliumbt! Išgerkim!“ Mums šiek tiek juokinga. Ir graudu.
APIE JAUNĄJĮ DRAUGĄ IR BATRAIŠČIUS
Užvakar buvo nuostabi diena. Miestas buvo ir tuščias, ir pilnas vienu metu: vieni maknojo po žiemos purvynus sodybų miško keliukais, kiti gaudė pirmą saulę prie ežerų, kurie dar lediniai, bet ne po ledu, o tie, kam miesto šaligatviai yra geriausia žolė, pasiliko mieste. Arba pasiliko todėl, kad negalėjo tądien būti ten, kur norėjo ir buvo ten, kur buvo. Aš buvau mieste. Skaityti toliau: “APIE JAUNĄJĮ DRAUGĄ IR BATRAIŠČIUS“
VIETINĖ DRAUGYSTĖS DIENA
Pasaulyje pasirodo švenčia Tarptautinę draugystės dieną. Estai ir suomiai — didžiausias respect jiems! — vasario 14! Kai kuriose šalyse dar kitose kitomis dienomis. JT Generalinė Asamblėja paskelbė tarptautine draugystės diena liepos 30-ją. Ta diena turi net oficialų simbolį – Mikę Pūkuotuką! Ne, rimtai, negali būt geresnio bičo, joks Mažasis Princas ir Alisa nesusilygins su juo, ten visai kiti dalykai ir kitokia draugystė. Nežiūrint šiltų jausmų Mikei Pūkuotukui ir savo draugams, niekad nešvenčiau oficialios draugystės dienos.
Kitoks laiškas Tau apie meilę
Mieloji mano,
žinai puikiai, kad rašau būtent Tau. Ir Tau irgi. Ir Tau, žinoma.
Iš dviejų tūkstančių žodžių, kuriuos rašiau kelias dienas, liko vos šeši šimtai. Gal tik tie, kurių reikia šią dieną, kai visi rodo, kaip stipriai ir ryškiai myli. Ar myli Tu? Ką myli Tu? O save?
APIE NAŠTĄ IR DRAUGYSTĘ
Be magijos neapsieita.
Vakar ryte be jokio plano parašiau blogo įrašą (Apie ką mes tylim? ) užtaisiau, kad pasirodytų vakare ir visą popietę laksčiau semtis įkvėpimo ir reikalų tvarkyti. Vakarop spontaniškai pasisiūliau užsukt pas draugę – matėmės prieš kelias dienas, bet papildomas arbatos puodelis dar niekad draugystei nepakenkė. Užsukau.
Apie ką mes tylim?
Važiuodami švęsti Naujųjų kalbėjom apie naujas pradžias ir senas pabaigas, kaip ir visi tomis dienomis. Tada garsiai pasakiau: „Prieš kažką sakydama ar darydama noriu nepamiršt visada paklaust savęs „O kas man iš to? Kas kitam iš to?“ Jei pamiršiu, primink man tai“.
Apie skrandį ir smegenis
Prabundu šiąnakt gilioj nakty ir jaučiu, kaip negera. Akys stulpu, miegot negaliu, mintys sukasi, galvoju, ką parašyt apie tai. Pykina. Po ilgos petraukos paragavau to, ko net nesąmoningai nesirinkdavau. Buvo lyg ir gerai, bet ne man. Vaikštau visą dieną tokia supykinta ir ne todėl, kad būčiau padauginusi. Tinkamų ir reikalingų sau dalykų net negalėtum perdozuoti. Jie kažkaip tobulai normuojasi. Jauti tik jų trūkumą. Skaityti toliau: “Apie skrandį ir smegenis“
2017 metų ataskaita
Labai seniai jau taip bebuvo. Kaip žmogus su švaria sąžine naktim ramiai miegodavau. Tik ne šiąnakt. Priešpaskutinė metų naktis buvo tokia, kokios seniai neturėjau –- ankstybėse prabudau nuo minčių, kurios virė smegenyse, konservavosi ir dėliojosi į lentynas. Tokių žadinančių minčių atsiranda, kai smegenys suabejoja tuo, ką galvojai ir ką padarei. Matyt taip ir buvo. Gal jau paskutinė metų klaida? Pasirodo – ne! Marinuodama alyvuoges vietoj balzaminio acto supyliau teriyaki padažą. Sakiau, tie metai – gaidys!
Metai prabėgo labai greitai. Kai žiūriu atsisukusi į juos, suprantu, kodėl. Tušti, murzinai pilki, kad ir kaip mojavau teptuku. Ir noriu, kad jie pagaliau baigtųsi. Tarsi kiti automatiškai bus geresni? Nė velnio. Metai bus tokie, kokia tuose metuose būsiu pati. Gal spalvingesnė?
Ar galima perdovanoti dovanas?
Iki Naujųjų supakavau kelis šimtus kalėdinių dovanų visai nepažįstamiems žmonėms. Arba vos pažįstamiems. Ir vos kelias dovanas labai labai artimiems. Seniai nustojau klausti, ko tie mano žmonės nori Kalėdoms. Tai, ko jie norėtų, negaliu (gal net neįmanoma) padovanoti, o tai ką dovanoju – tik maža smulkmena iš to, ko jiems galbūt norėtųsi. O gal ir ne? Taip ir man. To, ko man reikia, niekas negali padovanoti, … Skaityti toliau: Ar galima perdovanoti dovanas?
4 istorijos: ne viskas yra yra taip, kaip atrodo
Dažniausiai viskas yra kitaip. Labai kitaip. Facebook’e ir Instagrame amžina šventė, och, kad kas nors dulkėtus kampus fotografuotų ir nešveistas vonias…Visi tik valgo prabangiai, namai švyti, keliauja prie mėlynų jūrų. Bet aš ne apie tai. I istorija Kalėdinė mugė, stabteliu prie draugės, prekiaujančios žaisliukais vaikams. Prieina moteris su sūnumi, o tas mažylis akimirksniu iki ašarų įsimyli vieną žaislą. Mama visaip kaip atkalbinėja, sako, kad pinigai … Skaityti toliau: 4 istorijos: ne viskas yra yra taip, kaip atrodo
Mano lapkričio filmai. Scanorama
Kartais į kiną žmonės ateina bučiuotis arba slėptis nuo lietaus. Bet į festivalius vaikšto ne tam, nors lauke lyja, o bučiuotis irgi yra su kuo. Nežinau, kas atsitiko, bet šiemet kaip niekad filmų pasirinkimas buvo taiklus. Visi filmai buvo verti laiko. Buvo verti diskusijų, o po vieno jų norėjosi tik tylėti. Beveik visi mano matyti filmai yra apie paslaptis. Apie paraleinius gyvenimus, kurių nesimato išorėje. … Skaityti toliau: Mano lapkričio filmai. Scanorama
Kas lieka, kai nebelieka pinigų?
Garsi Lenkijos ponia, pasakodama savo gyvenimo istoriją užsiminė, kaip antrojoj santuokoj grįžus iš ligoninės su ką tik gimusiu sūnum, bankas atėmė namus (žanro klasika – verslo partneriai pasistengė). Tada ji nuėjo savęs pamotyvuoti į garsaus dizainerio butikėlį ir nusipirko bliuzę kone už paskutinius pinigus. D&G, jei kam įdomu. Nes kaip ji pati sakė: „Jei nori uždirbt milijoną, turi atrodyt kaip už milijoną.“ Ir suprantu, kai gerai … Skaityti toliau: Kas lieka, kai nebelieka pinigų?
Geriau žiūrėsiu į dangų
Tose kapinaitėse ant žolės po pasvirusiais kryžiais buvo mano vaikystės vasarų skaitykla. Skaityti toliau: Geriau žiūrėsiu į dangų
Vadink mane Alegra!
– Pameni, kažkada sakiau, kad noriu vardą pasikeist. Vardai juk nusibosta, – sako draugė paskambinusi tradicinio „vakarinio patikrinimo“. Pamenu, kaip nepamenu, vasarą apie tai diskutavom. Išsirinko tada ji sau tokį itališką, muzikinį… – Tai jau. Aišku, kad nusibosta. ir deminutyvai nusibosta. Maniškė darželyje dukart vardus keitė. Kažkada norėjo būt trečia Agnė grupėje, o paskui visiems liepė vadint ją Silvija. Ir vadino seneliai. Jai turbut kokie … Skaityti toliau: Vadink mane Alegra!
Apie prisilietimų trūkumą
— O mes nesisveikinsim? — įdėmiai žiūri jis, kai po pusantrų metų nesimatymo kaip torpeda įlekiu į jo studiją pasikalbėti apie abiejų mūsų galvas sprogdinančias idėjas ir po trumpo „labas“ nusimetusi lietpaltį, 5 kg sveriančią rankinę dribteliu ant sofos. Tikrai, pamanau, kaip aš taip? Ir puolam vienas kitam į glėbį. Stovim apsikabinę ir nieko nesakom, gal kokią akimirką garsiau išgirstam, kaip širdys plaka, kaip rankos … Skaityti toliau: Apie prisilietimų trūkumą
Paslaptys po stiklu
Kartais aplankai tą vietą, slapta pasigėri tokia savo brangenybe. Ir lauki. Lauki, kol tavo gyvenime atsiras ypatingas žmogus. Draugas Skaityti toliau: Paslaptys po stiklu
Atiduoti šiltomis rankomis
Mama sunkiai atsisveikindavo su daiktais, sunkių laikų vaikui viskas turi vertę. Kaip išmesi audinių gabaliukų kailinius? O kad juos apsirengusi per pusmetrį žemėn įsmuks dėl jų svorio, nepagalvoja. Gražūs. Gal kam reikia? Skaityti toliau: Atiduoti šiltomis rankomis
7 privalumai būti meiluže
Antros moterys, iliuzijos ir vedę vyrai Taip vadinosi anas rašinėlis jautria tema. Tada ir gavau žinutę: „Jau senokai kirba mintis jusu paklausti apie teksto “Antros moterys, iliuzijos ir vede vyrai“ viena sakini: “Yra privalumu tokiuose santykiuose, – galeciau isvardinti bent jau kokius septynis neuzsikirsdama“, tai vat, man jau senokai knieti suzinoti juos.“ Nuo to laiko, kai pirmą kartą mergaitės išgirdo pasaką apie Pelenę, visos svajoja ištekėti, net … Skaityti toliau: 7 privalumai būti meiluže
