Vadink mane Alegra!

– Pameni, kažkada sakiau, kad noriu vardą pasikeist. Vardai juk nusibosta, – sako draugė paskambinusi tradicinio „vakarinio patikrinimo“. Pamenu, kaip nepamenu, vasarą apie  tai diskutavom. Išsirinko tada ji sau tokį itališką, muzikinį… – Tai jau. Aišku, kad nusibosta. ir deminutyvai nusibosta.  Maniškė darželyje dukart vardus keitė.  Kažkada norėjo būt trečia Agnė grupėje,  o paskui visiems liepė vadint ją Silvija. Ir vadino seneliai. Jai turbut kokie … Skaityti toliau: Vadink mane Alegra!

Apie prisilietimų trūkumą

— O mes nesisveikinsim? — įdėmiai žiūri jis, kai po pusantrų metų nesimatymo kaip torpeda įlekiu į jo studiją pasikalbėti apie abiejų mūsų galvas sprogdinančias idėjas ir po trumpo „labas“ nusimetusi lietpaltį, 5 kg sveriančią rankinę dribteliu ant sofos. Tikrai, pamanau, kaip aš taip? Ir puolam vienas kitam į glėbį. Stovim apsikabinę ir nieko nesakom, gal kokią akimirką garsiau išgirstam, kaip širdys plaka, kaip rankos … Skaityti toliau: Apie prisilietimų trūkumą

Pasimatuoti svajones

Dabar visi kaip užsukti kartoja – svajok, įsivaizduok svajonę, pajusk, kaip jautiesi, elkis, lyg viskas, apie ką svajoji, išsipildė. Ir išsipildys.

Skaityti toliau: “Pasimatuoti svajones“

Žali plaukai, kritika ir komplimentai

Anądien kaip tik apie komplimentus ir kritiką sukau galvą sukdamasi aplink viryklę. Vaikystėj apsirgusiems mums būdavo patiekta lengvos sriubytės – jokia kita proga to skaidraus ir lengvo sultinio ir negaudavom..  Prisiminiau tą vištienos sultinį,  knygą,  viena mintis užsikabino už kitos ir jau tas bul-bul-iuojantis sultinys – ne tik sultinys, o ir visas rašinys. Skaityti toliau: “Žali plaukai, kritika ir komplimentai“

Mama – tik žmogus

Tą vieną dieną būnam išskirtinai dėkingi mamoms. Vien todėl, kad esam. Nuoskaudas apkaišom gėlių puokštėm ir linkėjimais. Kad ir kaip bandytume kartą per metus mamas užkelt ant postamento, ne visada pasiseka. Ne visoms. Skaityti toliau: “Mama – tik žmogus“

Ar vaikai turi klausyt tėvų?

Pamenu ją virš vonios persivėrusią, mažytę, kankinamą tėvų – pirštai gerklėj ir padrąsinimas „Vemk, paskui bus geriau“. Nenorėjo, bet darė taip, kaip buvo liepta – nelabai pasiginčysi tokioj situacijoj. Skaityti toliau: “Ar vaikai turi klausyt tėvų?“

Patogios ir nepatogios moterys

Ji kaip krėslas, į kurį patogiai įkrenti po darbo dienos. Ji kaip automobilio sedynė, idealiai priderinta prie tavo nugaros linkio, ji kaip patys patogiausi kedai, kuriais per dieną nueiti 25 km yra vienas juokas. Ji tokia: nepastebima, atsirandanti tada, kai reikia ir dingstanti, nes jos nepasigendama. Ji tyli, kai reikia tylos ir linksma, kai norisi kompanijos. Ji visada yra, kai reikia. Ji patogi, tik viena bėda – ji kartais tokia … beveik garantuota. Istorijos apie 4 moteris. Variantų yra gerokai daugiau. Skaityti toliau: “Patogios ir nepatogios moterys“

Kam kinas, o kam pavasaris

Dabar toks laikas, kai po pasisveikinimo kitas klausimas: „Ką matei?patiko?“ Ir prasideda…

Atrodo, kai paklausia: „Kokie tavo hobiai? Kas patinka?“ lengva atsakyti, kad skaitai knygas ir mėgsti kiną. Psichoterapeutui toks atsakymas netiktų, jis pasakytų – čia ne hobis, čia trigeris – tai kas tave išjudina, suvelia, supainioja, užverčia klausimais. Domėtis kinu  – tai kas kita.
Kino pavasaris – kaip pavasarinis spyris į sėdimąją po tingaus žiemos miego. Dozė vitaminų. Turškimasis svetimose emocijose, dramose, situacijose. Audros smegenų vingiuose. Maistas akims.

Skaityti toliau: “Kam kinas, o kam pavasaris“

Apie liguistą moterų savikritiką

Benardydama po internetus vaikoma savo besitęsiančio susidomėjimo neuroekonomika, randu daug įdomių dalykų. Kaip ir šis tyrimas, kuris Weightwatchers užsakymu  buvo padarytas Jungtinėje karalystėje.

Žinoma, ten, UK, gal viskas kitaip nei čia, bet kai kurie dalykai yra universalūs ir , deja, nedžiugina. Tyrimo imtis nebuvo ekstremaliai didelė, bet 2000 moterų jau yra jėga. Ir balsas. Skaityti toliau: “Apie liguistą moterų savikritiką“

Versliukai: gėlių ir vyro nuoma, grynieji be išlaidų ir FB

Kai draugė savo biusthalterį reklamos meno vardan pardavė filmavimo metu, tai sulaukiau replikų, kad tai per menka tema mano tinklaraščio įrašui. Oi, tikrai ne. Toks gyvenimas. Tikras. Nereikia kasdien apie gilius jausmus rašyti.

Žmonių išradingumas ir smulkaus verslo galimybės mane labai pralinksmina. Papasakosiu, kaip žmonės tvarkosi gyvenimą kartais turėdami finansinės naudos, kartais tik smagumo ir gražių dekoracijų. Esmė visų šitų istorijų – atrodyti, o ne būti. Na, dar kartais iš to ir uždirbti finansinių arba moralinių dividendų. Skaityti toliau: “Versliukai: gėlių ir vyro nuoma, grynieji be išlaidų ir FB“

Apie blogas nuotaikas ir stebuklingus išgijimus

– Iš to, kaip tu atidarai ofiso duris, visada aišku, kokios tu nuotaikos, – man  lietuviškai sakydavo nuolat besišypsantis kolega amerikietis Andy, kuris dabar su dviem vaikais ir lenkaite žmona gyvena netolimoje šaly ir vis dar nuolat šypsosi. Jo nuotaikų kaitą tada ir dabar išduoda gestai ir kalbos tempas.

– Kas  sugadino nuotaiką? – sako kolegė vos atidarius ofiso duris. Po 12 metų nuo Andy frazės viskas taip pat.

Skaityti toliau: “Apie blogas nuotaikas ir stebuklingus išgijimus“

Valentinas ir jo dovanos

Anądien persikraustymo įkarštyje suradau voką su vaikiškais užrašais. Ir pabyrėjo vaikišku raštu rašyti popierėliai, atvirukai ir įvairių formų pieštos  širdelės. Taip smagu buvo pažiūrėt į ankstyvo mokyklinio amžiaus Valentino švenčių prisiminimus ir prisipažinimus. Dovanos neišliko, tik rašteliai. Mokinukams viskas daug paprasčiau. Jiems bet kokia dovana – dėmesio ženklas, nesvarbu, ar didesnė, ar maža. Jei raudona ar širdelės formos – jau įvykis. Skaityti toliau: “Valentinas ir jo dovanos“

Well, ji taip norėjo

Iš užjūrio pargrįžusi draugė merginų vakarėlyje pasakoja įspūdžius. Kasmet ten važiuoja, jos visi giminės – kaip mūsų  pažįstami. Amerikoje žmonės ilgai gyvena, tas jos dėdė gerokai virš 90-ies sulaukė. Daug metų  gyveno ypatingame pensininkų miestelyje Sun City West, kur galima įsikurti tik sulaukus 65-erių: ten medikų ir visokiausių gydyklų aplink tankiau, nei kitur. Ir dar nėra senatvę erzinančių jaunų ir laimingų, gal todėl ilgai traukė. Tarp žmogaus mirties ir jo laidotuvių koks pusmetis praeina, nes šalis didelė, giminės toli, atostogos trumpos, tai kol suderina atsisveikinimo datą, jau ir skausmas apmažėja. Susiderino. Skaityti toliau: “Well, ji taip norėjo“

Brangūs apatiniai

– Baigiau darbą, ofise nieko nebėra, galiu papasakot, kokia man buvo diena…Nepatikėsi. Pardaviau savo nenaują liemenuką už 20 eurų!

– Nieko sau! Puikus uždarbis. Kas pirko? Gal čia tokia pat istorija, kaip su mano triusikais?

Skaityti toliau: “Brangūs apatiniai“

Kai nežinai, tai ir netrūksta … sparnų

Dūmai kamuoliais kyla. Kažko menko ieškau savo rankinėje, kurioje savaitgalį gali tilpti kokie penki šampano buteliai šalia būtinų moteriškų  smulkmenų. Taip, toje, kuri sveria maždaug 6,5 kg, kai einu darban. Taip, svėriau.  Skaityti toliau: “Kai nežinai, tai ir netrūksta … sparnų“