Kitoks laiškas Tau apie meilę

Mieloji mano,

žinai puikiai, kad rašau būtent Tau. Ir Tau irgi. Ir Tau, žinoma.

Iš dviejų tūkstančių žodžių, kuriuos rašiau kelias dienas, liko vos šeši šimtai.  Gal tik tie, kurių reikia šią dieną,  kai visi rodo, kaip stipriai ir ryškiai myli.  Ar myli  Tu? Ką myli Tu? O save?

Skaityti toliau: “Kitoks laiškas Tau apie meilę“

Apie ką mes tylim?

Važiuodami švęsti Naujųjų kalbėjom apie  naujas pradžias ir senas pabaigas, kaip ir visi tomis dienomis. Tada garsiai pasakiau: „Prieš kažką sakydama ar darydama noriu nepamiršt visada paklaust savęs „O kas man iš to? Kas kitam iš to?“ Jei pamiršiu, primink man tai“.

Skaityti toliau: “Apie ką mes tylim?“

Apie skrandį ir smegenis

Prabundu šiąnakt gilioj nakty ir jaučiu, kaip negera. Akys stulpu, miegot negaliu, mintys sukasi, galvoju, ką parašyt apie tai. Pykina. Po ilgos petraukos paragavau to, ko net nesąmoningai nesirinkdavau. Buvo lyg ir gerai, bet ne man. Vaikštau visą dieną tokia supykinta ir ne todėl, kad būčiau padauginusi.  Tinkamų ir reikalingų sau dalykų net negalėtum perdozuoti. Jie kažkaip tobulai normuojasi. Jauti tik jų trūkumą. Skaityti toliau: “Apie skrandį ir smegenis“

2017 metų ataskaita

Labai seniai jau taip bebuvo. Kaip žmogus su švaria sąžine naktim ramiai miegodavau. Tik ne šiąnakt. Priešpaskutinė metų naktis buvo tokia, kokios seniai neturėjau –- ankstybėse prabudau nuo minčių, kurios virė smegenyse, konservavosi  ir  dėliojosi į lentynas. Tokių žadinančių minčių atsiranda, kai smegenys suabejoja tuo, ką galvojai ir ką padarei. Matyt taip ir buvo.  Gal jau paskutinė metų klaida? Pasirodo – ne! Marinuodama alyvuoges vietoj balzaminio acto supyliau teriyaki padažą. Sakiau, tie metai – gaidys!

Metai prabėgo labai greitai. Kai žiūriu atsisukusi į juos, suprantu, kodėl. Tušti, murzinai pilki, kad ir kaip mojavau teptuku. Ir noriu, kad jie pagaliau baigtųsi. Tarsi kiti automatiškai bus geresni? Nė velnio. Metai bus tokie, kokia tuose metuose būsiu pati. Gal spalvingesnė?

Skaityti toliau: “2017 metų ataskaita“

Ar galima perdovanoti dovanas?i

Iki Naujųjų supakavau kelis šimtus kalėdinių dovanų visai nepažįstamiems žmonėms. Arba vos pažįstamiems. Ir vos kelias dovanas labai labai artimiems.  Seniai nustojau klausti, ko tie mano žmonės nori Kalėdoms. Tai, ko jie norėtų, negaliu (gal net neįmanoma) padovanoti, o tai ką dovanoju – tik maža smulkmena iš to, ko jiems galbūt norėtųsi. O gal ir ne? Taip ir man. To, ko man reikia, niekas negali padovanoti, … Skaityti toliau: Ar galima perdovanoti dovanas?i

4 istorijos: ne viskas yra yra taip, kaip atrodo

Dažniausiai viskas yra kitaip. Labai kitaip. Facebook’e ir Instagrame amžina šventė, och, kad kas nors dulkėtus kampus fotografuotų ir nešveistas vonias…Visi tik valgo prabangiai, namai švyti, keliauja prie mėlynų jūrų. Bet aš ne apie tai. I istorija Kalėdinė mugė, stabteliu prie draugės, prekiaujančios žaisliukais vaikams. Prieina moteris su sūnumi, o tas mažylis akimirksniu iki ašarų  įsimyli vieną žaislą. Mama visaip kaip atkalbinėja, sako, kad pinigai … Skaityti toliau: 4 istorijos: ne viskas yra yra taip, kaip atrodo

Mano lapkričio filmai. Scanorama

Kartais į kiną žmonės ateina bučiuotis arba slėptis nuo lietaus. Bet į festivalius vaikšto ne tam, nors lauke lyja, o bučiuotis irgi yra su kuo. Nežinau, kas atsitiko, bet šiemet kaip niekad filmų pasirinkimas buvo taiklus. Visi filmai buvo verti laiko. Buvo verti diskusijų, o po vieno jų norėjosi tik tylėti. Beveik visi  mano matyti filmai yra apie paslaptis. Apie paraleinius gyvenimus, kurių nesimato išorėje. … Skaityti toliau: Mano lapkričio filmai. Scanorama

Kas lieka, kai nebelieka pinigų?

Garsi Lenkijos ponia, pasakodama savo gyvenimo istoriją užsiminė, kaip antrojoj santuokoj grįžus iš ligoninės su ką tik gimusiu sūnum, bankas atėmė namus  (žanro klasika – verslo  partneriai pasistengė). Tada ji  nuėjo savęs pamotyvuoti į garsaus dizainerio butikėlį ir nusipirko bliuzę kone už paskutinius pinigus. D&G, jei kam įdomu. Nes kaip ji pati sakė: „Jei nori uždirbt milijoną, turi atrodyt kaip už milijoną.“ Ir suprantu, kai gerai … Skaityti toliau: Kas lieka, kai nebelieka pinigų?

Vadink mane Alegra!

– Pameni, kažkada sakiau, kad noriu vardą pasikeist. Vardai juk nusibosta, – sako draugė paskambinusi tradicinio „vakarinio patikrinimo“. Pamenu, kaip nepamenu, vasarą apie  tai diskutavom. Išsirinko tada ji sau tokį itališką, muzikinį… – Tai jau. Aišku, kad nusibosta. ir deminutyvai nusibosta.  Maniškė darželyje dukart vardus keitė.  Kažkada norėjo būt trečia Agnė grupėje,  o paskui visiems liepė vadint ją Silvija. Ir vadino seneliai. Jai turbut kokie … Skaityti toliau: Vadink mane Alegra!

Apie prisilietimų trūkumą

— O mes nesisveikinsim? — įdėmiai žiūri jis, kai po pusantrų metų nesimatymo kaip torpeda įlekiu į jo studiją pasikalbėti apie abiejų mūsų galvas sprogdinančias idėjas ir po trumpo „labas“ nusimetusi lietpaltį, 5 kg sveriančią rankinę dribteliu ant sofos. Tikrai, pamanau, kaip aš taip? Ir puolam vienas kitam į glėbį. Stovim apsikabinę ir nieko nesakom, gal kokią akimirką garsiau išgirstam, kaip širdys plaka, kaip rankos … Skaityti toliau: Apie prisilietimų trūkumą

Pasimatuoti svajones

Dabar visi kaip užsukti kartoja – svajok, įsivaizduok svajonę, pajusk, kaip jautiesi, elkis, lyg viskas, apie ką svajoji, išsipildė. Ir išsipildys.

Skaityti toliau: “Pasimatuoti svajones“

Žali plaukai, kritika ir komplimentai

Anądien kaip tik apie komplimentus ir kritiką sukau galvą sukdamasi aplink viryklę. Vaikystėj apsirgusiems mums būdavo patiekta lengvos sriubytės – jokia kita proga to skaidraus ir lengvo sultinio ir negaudavom..  Prisiminiau tą vištienos sultinį,  knygą,  viena mintis užsikabino už kitos ir jau tas bul-bul-iuojantis sultinys – ne tik sultinys, o ir visas rašinys. Skaityti toliau: “Žali plaukai, kritika ir komplimentai“

Mama – tik žmogus

Tą vieną dieną būnam išskirtinai dėkingi mamoms. Vien todėl, kad esam. Nuoskaudas apkaišom gėlių puokštėm ir linkėjimais. Kad ir kaip bandytume kartą per metus mamas užkelt ant postamento, ne visada pasiseka. Ne visoms. Skaityti toliau: “Mama – tik žmogus“

Ar vaikai turi klausyt tėvų?

Pamenu ją virš vonios persivėrusią, mažytę, kankinamą tėvų – pirštai gerklėj ir padrąsinimas „Vemk, paskui bus geriau“. Nenorėjo, bet darė taip, kaip buvo liepta – nelabai pasiginčysi tokioj situacijoj. Skaityti toliau: “Ar vaikai turi klausyt tėvų?“