ALIO, KUR DINGO S€KSAS?

Mokslininkai šaukia, kad vyrų testosterono lygis krinta, pusė visuomenės serga depresija, kuri dalgiu kerta per libido, visi mokosi egocentriškai mylėti save, gal todėl seksas su kitais žmonėmis telieka tik svajonė, kurią reikia turėti, bet nebūtina, kad ji išsipildytų. Skaityti toliau: ALIO, KUR DINGO S€KSAS?

Reklama

2018-ieji. METŲ ATASKAITA

Nežiūrint didelio tempo, buvo daug ramybės. Ne tos, kuri migdo ir atbukina. Tokios, kuri leidžia žiūrėti į viską su atlaidumu. Žinoti, kas kodėl vyksta ir suprasti, kad tai ne apie mane. Ir nebesukti sau galvos. Gal čia kaltas mano susidomėjimas smegenimis? Kai žinau, kad kai kurie procesai veikia be mūsų valios, daug lengviau gyventi. Skaityti toliau: 2018-ieji. METŲ ATASKAITA

PONIOS IR PONAI, VAIKYSTĖ BAIGĖSI

Ateinu nedrąsiai, prisėdu. Anoks čia malonumas – dėti savo jausmus ant stalo ir matyti, kaip juos narsto visai svetimas žmogus. Po vieną. Trauks kaip pincetu. Skaudžiai. Apžiūrinės.

Jau žinau, koks bus vienas pirmųjų klausimų. Manęs tikrai paklaus, kokie mano santykiai su tėvais. Tikrai norės žinoti, ar buvau mylima, kaip buvau mylima, kokie gražiausi ir liūdniausi prisiminimai liko iš vaikystės, ir man logiškai paaiškins, kaip tai sprogdina mano dabartinį gyvenimą. Visi mes iš vaikystės, kad ir kokia ji buvo.
Gal ir jūs norit pažaisti tokį žaidimą?

Skaityti toliau: “PONIOS IR PONAI, VAIKYSTĖ BAIGĖSI“

BRIEDŽIO TESTAS

„Tu mane testuoji? O kaip nulis cukraus?!“ – išpūtęs akis sako jis, kai susirangiusi ant sofos tarp futbolo kėlinių murkiančiu balsu prašau: „Messi, kačiuk, ir aš noriu.“ Tas ledų kibiras, iš kurio jis pilnu šaukštu šaldo gleivinę ir slopina stresą svarbių rungtynių įkarštyje, grasina į skutus suplėšyti mano poros mėnesių eksperimentą. Skaityti toliau: “BRIEDŽIO TESTAS“

VISKAS ĮSKAIČIUOTA 

Purslojanti jūra, kaitri saulė, saulėlydis pro langą, valgiais nukrauti stalai visą parą, žvilgsnius gaudantys paslaugūs viešbučio džinai pilnais padėklais… Šampanas pusryčiams. Viskas įskaičiuota. Ir atostogų romanas, aišku. 

Skaityti toliau: “VISKAS ĮSKAIČIUOTA “

JIE GEROSE RANKOSE

Aš jau nė nežinau, kaip mes gyvenom anksčiau. Be kvėpavimo praktikų, ikisantuokinių kursų, keturiasdešimties rūšių kūno treniruočių, tik su rytine mankštele, plaukiojimu vasarą ir slidinėjimu žiemą. Pilvo preso laikas baigėsi, papai nepasidavė tobulinami sporto salėje, bet, dėkui grožio peiliui ir silikonui, irgi patobulėjo. Dabar – užpakalių sezonas.

Matėt instagrame – ten užpakalių invazija. Tų, kuriuos galima pamatyti tik gerokai persisukus darantis selfį vonioje. Žaviuosi moterimis, kurios eina sportuoti savo malonumui, bet kasdien po tris valandas „kalti“ užpakalį, kurio net nematai, man atrodo per daug… 

Skaityti toliau: “JIE GEROSE RANKOSE“

Užjūrio princai, kuriems reikia pinigų

Ar skaitėt šitą žinią, kaip Lietuvos moterys pinigus atiduoda svajonių jaunikiams?  Arba kaip laiku susigaudo?

Man džiugu, kad moterys turtingos. Ir liūdna, kad  jos veltui švaisto pinigus.
Panašių istorijų, kurios neprasiskverbia į viešumą dėl pareiškimų policijai,  būna gerokai daugiau. Apie kai kurias nutylima net artimoms draugėms, nes gėda. Tylėjimas tampa  garantija, kad niekas nesužinos, o prarasti pinigai  – užmokesčiu už savo klaidą arba kelis mėnesius jausmo, kad esi geidžiama ir mylima.

Skaityti toliau: “Užjūrio princai, kuriems reikia pinigų“

Su gimtadieniu, Tėti!

Norėčiau rytoj su tavim išgert taurę į Tavo sveikatą. Apsikabint, pasėdėt šalia. Papasakot, kad man viskas gerai. Beveik. Nepapasakosiu. Jau nebe. Užtat paskaityčiau Tau kai ką. Aišku, susigraudintum. Tada, paauglystėje, kai pirmą kartą mačiau Tave nejaukiai susimuistant pajutus, kaip sunkiai per vyrišką skruostą bėga ašara, buvo neįprasta. Pamačiau Tave kitokį. Stiprų. Dar stipresnį. Nes nebijojai parodyti, kad jauti. Kad skauda ne kūną, o širdį. Gal nuo tada, sakau, man verkiantys vyrai yra daug stipresni už tuos, kurie neverkia. Nes nebijo parodyt, kad jaučia ir jiems dzin, kad kažkas galbūt suabejos  jų kietumu.  Skaityti toliau: “Su gimtadieniu, Tėti!“

APIE JAUNĄJĮ DRAUGĄ IR BATRAIŠČIUS

Užvakar buvo nuostabi diena. Miestas buvo ir tuščias, ir pilnas vienu metu: vieni maknojo po žiemos purvynus sodybų miško keliukais,  kiti gaudė pirmą saulę prie ežerų, kurie dar lediniai, bet ne po ledu, o tie, kam miesto šaligatviai yra geriausia žolė, pasiliko mieste. Arba pasiliko todėl, kad negalėjo tądien būti ten, kur norėjo ir buvo ten, kur buvo. Aš buvau mieste. Skaityti toliau: “APIE JAUNĄJĮ DRAUGĄ IR BATRAIŠČIUS“

VIETINĖ DRAUGYSTĖS DIENA

Pasaulyje pasirodo švenčia Tarptautinę draugystės dieną. Estai ir suomiai — didžiausias respect jiems! — vasario 14! Kai kuriose šalyse dar kitose kitomis dienomis. JT Generalinė Asamblėja paskelbė tarptautine draugystės diena liepos 30-ją. Ta diena turi net oficialų simbolį – Mikę Pūkuotuką! Ne, rimtai, negali būt geresnio bičo, joks Mažasis Princas ir Alisa nesusilygins su juo, ten visai kiti dalykai ir kitokia draugystė. Nežiūrint šiltų jausmų Mikei Pūkuotukui ir savo draugams, niekad nešvenčiau oficialios draugystės dienos.

Skaityti toliau: “VIETINĖ DRAUGYSTĖS DIENA“

Kitoks laiškas Tau apie meilę

Mieloji mano,

žinai puikiai, kad rašau būtent Tau. Ir Tau irgi. Ir Tau, žinoma.

Iš dviejų tūkstančių žodžių, kuriuos rašiau kelias dienas, liko vos šeši šimtai.  Gal tik tie, kurių reikia šią dieną,  kai visi rodo, kaip stipriai ir ryškiai myli.  Ar myli  Tu? Ką myli Tu? O save?

Skaityti toliau: “Kitoks laiškas Tau apie meilę“

Apie ką mes tylim?

Važiuodami švęsti Naujųjų kalbėjom apie  naujas pradžias ir senas pabaigas, kaip ir visi tomis dienomis. Tada garsiai pasakiau: „Prieš kažką sakydama ar darydama noriu nepamiršt visada paklaust savęs „O kas man iš to? Kas kitam iš to?“ Jei pamiršiu, primink man tai“.

Skaityti toliau: “Apie ką mes tylim?“

2017 metų ataskaita

Labai seniai jau taip bebuvo. Kaip žmogus su švaria sąžine naktim ramiai miegodavau. Tik ne šiąnakt. Priešpaskutinė metų naktis buvo tokia, kokios seniai neturėjau –- ankstybėse prabudau nuo minčių, kurios virė smegenyse, konservavosi  ir  dėliojosi į lentynas. Tokių žadinančių minčių atsiranda, kai smegenys suabejoja tuo, ką galvojai ir ką padarei. Matyt taip ir buvo.  Gal jau paskutinė metų klaida? Pasirodo – ne! Marinuodama alyvuoges vietoj balzaminio acto supyliau teriyaki padažą. Sakiau, tie metai – gaidys!

Metai prabėgo labai greitai. Kai žiūriu atsisukusi į juos, suprantu, kodėl. Tušti, murzinai pilki, kad ir kaip mojavau teptuku. Ir noriu, kad jie pagaliau baigtųsi. Tarsi kiti automatiškai bus geresni? Nė velnio. Metai bus tokie, kokia tuose metuose būsiu pati. Gal spalvingesnė?

Skaityti toliau: “2017 metų ataskaita“