Otkutiūras mano knygai

O jūs kada mokėjot už knygos viršelį 200 eur? Ne, nekalbu apie diplomini darbo įrišimą. Aš – ne!

Skambutis. Anam gale malonus vyriškas balsas pasitikslina mano vardą ir pavardę. Dar trumpam mintis šmėsteli, kada dabar sakys, jog tardytojas ir teks ruošt pinigus. Prisistatė. Kaišiadorys. Spaustuvė. Klausia, gal kartais turiu nors vieną savo knygą parduoti. Turėjau 2. Neparduodamas.

Darėsi įdomu. Pasirodo, į nedidelę spautuvę kreipėsi žmonės, kurie taip ieškojo mano knygos pirkti, kad nusipirko kažkur „padėvėtą“. Viršelis buvo netinkamas, iskirptas lapas ir dar kažkur iškirpta. Žmonės turėjo rimtą tikslą, todėl norėjo sutvarkyti trūkstamus ir nukarpytą puslapius ir pakeisti viršelį. Smalsumas gnybtelėjo ir paklausiau, tai kiek žmonės ketina investuoti į tą knygos atnaujinimą? Dirbtinės odos viršelis, spaustas/degintas pavadinimas, nauji du lapai. Žmonėms tai kainuos apie 200 eurų.

Va tada man pramušė. Ne tai, kad žmonės leidžia tokius pinigus. Ne tai, kad jie kaip pametę protą ieškojo knygos. O tai, kad jie turinį vysto į tokį brangų viršelį. O tas turinys – mano!

Apsidžiaugiau lyg į kokią Haute couture suknelę susisukusi pati. Ir beveik lūpa virpėjo. Ašaros neišspaudžiau, bet ištiko silpnumo momenčiukas.

Atsiveikindamas ponas spaustuvininkas sako: „O gal tai ženklas? Gal reikia pakartot tiražą?“ Paskui porą valandų ta mintis manęs neapleido. Ryt pagalvosiu daugiau

Po kelių minučių man jau skambino TIE žmonės. Susitarėm, kad užvažiuos ir apžiūrės tas dvi knygas. Neparduodamas. Baisiais viršeliais ir neskaitytais lapais. Va tada sužinojau daugiau.

Atvažiavo graži mano amžiaus pora. Iškart pasakoja, kad dukra išteka. Ir reikia dovanos. Vestuvėms. Kažkaip užtiko tą knygą intenetuose. Niekaip nerado mano kontaktų. Bet surado straipsnį apie knygos pristatymą Druskininkuose. Skambino į spaustuvę, kuri spaudė mano knygą, skambino į Panevėžio J.Masiulio knygyną, kuriame vieninteliame buvo parduodama knyga. Bet nieko nepešė. O va tas spaustuvininkas iš vidurio Lietuvos surado mano telefoną. Aišku, man atrodo, kad visur tie kontaktai yra, bet žmonių užsidegimas ir stebino, ir džiugino.

Knygą, lyg šuns dantimis nugraužtu viršelio kampu, jie nusipirko iš bibliotekininkės. Matyt bibliotekos nurašo knygas, o kai kas jas parduoda. Knygoje nebuvo pirmojo puslapio (su bibliografine info ir visais mano kontaktais). 17 psl buvo iškirptas gabaliukas puslapio. Kas skaitė bibliotekų knygas, žino, kas būna 17 puslapyje. Ir pirmame irgi. Bibliotekos antspaudas.

Vestuvės nenumaldomai artėja ir dovana bus. Be abejonių nusipirko dar 2 likusias nedailias neparduodamas knygas, nes turi planą, ką su jomis daryti.

Galiu jums pasakyt, kad teisi buvo viena ponia, sakiusi „ Jei nori būti rašytoja, sutik, kad tavo knygą išleistų ta leidykla. Jei nori tiesiog išleist knygą, leisk pati.“ Tokių vienos knygos autorių, niekada netapusių rašytojais, yra daug. Ir aš tarp jų. Bet žinojimas, kad du žmonės pusė Lietuvos perėjo dėl tos knygos, paskui ją susups į odas ir šilkus, man labai glosto savimeilę. Kad ir nerašytoja as, o tai big dyl, (kaip sako mano draugė L). Bet gal vėl pradėsiu rašyt?