MES PASMERKTI NESUPRAST KITŲ?

Ir kiti mūsų? Gal nesuprasdami galim tiesiog suprast, kad jie ją turi. Kitokią tiesą. Toleruoti ar netoleruoti, pritarti ar ne, smerkti ar ne – sunkesnis pasirinkimas. Lengviausia toleruoti, kad tavo draugei visada pink is her favourite.

Kaip galima bijot skrist lėktuvu, kaip galima bijot aukščio, kaip galima nesuprasti to, kas parašyta paprastais gimtosios kalbos žodžiais, kaip galima jausti panikos priepuolius, kaip įmanoma neturėt muzikinės klausos, kaip galima taip ar kitaip pasielgti?, kaip galima taip pasakyti?  Gana stebėtis, reik mokytis toleruot. Neaštrinti situacijos. Kai ateina supratimas, kad mes skirtingi, pasidaro lengviau gyventi. Tik kartais liūdna, kad niekada nepamatysiu pasaulio artimo žmogaus akimis, nei sugebėsiu jam parodyti savo. Ir net nežinosiu, kaip iš tikrųjų jo akyse atrodau aš. Visai kitaip nei veidrodyje, garantuoju.

Skaityti toliau: “MES PASMERKTI NESUPRAST KITŲ?“

Reklama

…GYVENAM NE SAVO GYVENIMUS

Jei dabar rinkčiausi, ką studijuoti, rinkčiausi neurofiziologiją.

O dievai, kiek čia daug visko įdomaus! Ryju knygas, jaučiuosi lyg studijuočiau iš naujo, tik nebijau egzaminų ir reik viską greit daryt, laiko nedaug.
Jau turbūt pabodau su savo teorijomis, eksperimentais ir istorijomis aplinkiniams, tai kad negadinčiau arti esančių santykių, bandysiu viešai pasidalint tuo, kas man pasirodė įdomu. Diskusijų labui.

Skaityti toliau: “…GYVENAM NE SAVO GYVENIMUS“

Su gimtadieniu, Tėti!

Norėčiau rytoj su tavim išgert taurę į Tavo sveikatą. Apsikabint, pasėdėt šalia. Papasakot, kad man viskas gerai. Beveik. Nepapasakosiu. Jau nebe. Užtat paskaityčiau Tau kai ką. Aišku, susigraudintum. Tada, paauglystėje, kai pirmą kartą mačiau Tave nejaukiai susimuistant pajutus, kaip sunkiai per vyrišką skruostą bėga ašara, buvo neįprasta. Pamačiau Tave kitokį. Stiprų. Dar stipresnį. Nes nebijojai parodyti, kad jauti. Kad skauda ne kūną, o širdį. Gal nuo tada, sakau, man verkiantys vyrai yra daug stipresni už tuos, kurie neverkia. Nes nebijo parodyt, kad jaučia ir jiems dzin, kad kažkas galbūt suabejos  jų kietumu.  Skaityti toliau: “Su gimtadieniu, Tėti!“

VIETINĖ DRAUGYSTĖS DIENA

Pasaulyje pasirodo švenčia Tarptautinę draugystės dieną. Estai ir suomiai — didžiausias respect jiems! — vasario 14! Kai kuriose šalyse dar kitose kitomis dienomis. JT Generalinė Asamblėja paskelbė tarptautine draugystės diena liepos 30-ją. Ta diena turi net oficialų simbolį – Mikę Pūkuotuką! Ne, rimtai, negali būt geresnio bičo, joks Mažasis Princas ir Alisa nesusilygins su juo, ten visai kiti dalykai ir kitokia draugystė. Nežiūrint šiltų jausmų Mikei Pūkuotukui ir savo draugams, niekad nešvenčiau oficialios draugystės dienos.

Skaityti toliau: “VIETINĖ DRAUGYSTĖS DIENA“

Apie skrandį ir smegenis

Prabundu šiąnakt gilioj nakty ir jaučiu, kaip negera. Akys stulpu, miegot negaliu, mintys sukasi, galvoju, ką parašyt apie tai. Pykina. Po ilgos petraukos paragavau to, ko net nesąmoningai nesirinkdavau. Buvo lyg ir gerai, bet ne man. Vaikštau visą dieną tokia supykinta ir ne todėl, kad būčiau padauginusi.  Tinkamų ir reikalingų sau dalykų net negalėtum perdozuoti. Jie kažkaip tobulai normuojasi. Jauti tik jų trūkumą. Skaityti toliau: “Apie skrandį ir smegenis“

Ar galima perdovanoti dovanas?

Iki Naujųjų supakavau kelis šimtus kalėdinių dovanų visai nepažįstamiems žmonėms. Arba vos pažįstamiems. Ir vos kelias dovanas labai labai artimiems. 

Seniai nustojau klausti, ko tie mano žmonės nori Kalėdoms. Tai, ko jie norėtų, negaliu (gal net neįmanoma) padovanoti, o tai ką dovanoju – tik maža smulkmena iš to, ko jiems galbūt norėtųsi. O gal ir ne? Taip ir man. To, ko man reikia, niekas negali padovanoti, net aš pati, o tai ko noriu – nelabai reikia.  Skaityti toliau: “Ar galima perdovanoti dovanas?“

100 pasimatymų: apie pamestus vyrus ir kritusius žirgus

Jei tas pasimatymas su Audi savininku buvo nesusipratimas, tai šitas su prastu dragūnu buvo kitoks nesusipratimas. Bet nesusipratimas.  Buvo labai atviras laiškuose. Per daug. Susitarėm, susitikom.  Kava buvo tradiciškai gera, bet netradicinės  pasimatymo kalbos verčia tai aprašyti plačiau.   Skaityti toliau: “100 pasimatymų: apie pamestus vyrus ir kritusius žirgus“

Atvirlaiškiai. Pavasaris ir vasara.

Kai perki atvirlaiškį, stengiesi jame parašyt kelis žodžius vienu atsikvėpimu. Nieko per daug asmeniško, nes  gal paskaitys paštininkas, gal tėtis ar mama, ar vaikas. Tiesiog vienos akimirkos žodžių pliūpsnis – tai kaip jautiesi ir ką kaip linkėjimus siunti kitam. Tokie tie mano atvirlaiškiai. Sudėsiu juos iš Instagram ir Facebook, kad liktų vienoje vietoje.     – Keliauti reikia lengvai, bet batai turi būti patogūs… Ir … Skaityti toliau: Atvirlaiškiai. Pavasaris ir vasara.

Kur dėti pinigus? Perveskit man!

Pasirodo, tai populiarus būdas  mokėti pinigus už mašinas, kurias nusižiūri dažniausiai  vokiškuose interneto puslapiuose. Aišku, variantas būna tobulas: ledinė mašina, su pribumbasais, kaina nereali: tik pagalvok, važinėjo bobutė su 7 bėmdubelvė į bažnyčią, o iš tikrųjų tai paskenduolę Veroniką bando iškišt už vyro. Skaityti toliau: Kur dėti pinigus? Perveskit man!

Princas su balta Audi

Tęsiasi 100 pasimatymų epopėja.  Kartais nėra laiko aprašyti, bet kiekvienas pirmas pasimatymas – įdomi istorija.  Darausi nebe išranki nuotaka, o istorijų medžiotoja.

Retai  būna rimtų bėdų, nes turiu tam tikrus  pasimatymo standartus  ir neblogai funkcionuojančią fantaziją. Pirmas sietas – pokalbis. Na, čia greit atsisijoja. Paskui galiu  greit padaryt išvadas apie daug dalykų iki susitinkant, tik iš kalbų apie susitikimo  vietas, laiką, meniu, kvietimą ir t.t. Skaityti toliau: “Princas su balta Audi“

Šilkiniai kiaušiniai

Nesiruošiu tinklaraščio paversti nei kulinariniu, nei ūkiniu kokiu nors kitokiu, bet nutariau pasidalinti savo priešvelykiniais smagumais. Žinoma, prieš kelis metus kai tai pirmą dažiau kiaušinius šilku, nesugalvojau to kaip nors pranešti kitiems su viso proceso vaizdu ir instrukcijomis. Anokia čia paslaptis ir stebuklas, pusė Lietuvos taip dažo. Stebuklas, kad niekad nežinai, kaip išeis. Skaityti toliau: “Šilkiniai kiaušiniai“

100 pasimatymų: Don Corleone

Tie, su kuriais susitinku, jau iki pirmo susitikimo būna įgavę kodinius vardus.  Netyčia. Ne, jie nieko bendra neturi su tais slapyvardžiais, už kurių jie pasislėpę internete. Tiesiog kažkas susišviečia man galvoje. Just name it.  Ežero berniukas, Chokeistas, nes panašus į Kasparaitį, Daktaras-ne-Daktaras,  Dėdė Jonas, paskui pervadintas Antru šansu, Veterinaras. Jie patys net nežino tų savo vardų. Aš žinau ir kartais mano draugės žino juos tais vardais. Diskretiška. Ir kad būtų linksmiau. Išimtys be kodinių vardų būna, bet kaip visada, tik pavirtina taisyklę.

Skaityti toliau: “100 pasimatymų: Don Corleone“

macbook auksinis toks mažas, kad telpa į rankinuką

Diena, kai pasijutau tikra moterimi

Aš jį pamačiau internete. Įsimylėjau iškart, tik iš tolo. Vis jį nužiūrėdavau toje virtualybėje, jis man buvo itin patrauklus, bet neslėpsiu, lyginau jį su kitais. Tegul kiti dar geresni, bet jis buvo kažkoks labai ypatingas.  Vis neapleido nuodėminga idée fixe apie jį. Nestabdžiau savęs ir neatkalbinėjau: neva, jis ne tavo nosiai, tarsi per aukštai taikai, ai per daug svajoji,  per daug ketini sau leisti. Nė velnio. Įkritau taip, kaip man kartais atsitinka. Ir viskas tik todėl, kad jaučiuosi to verta. Ar TIK tiek verta, ar NET tiek? Skaityti toliau: “Diena, kai pasijutau tikra moterimi“

Apie išrankią nuotaką ir 100 pasimatymų

– Mano buvęs bosas sakė, kad  visus CV reikia padalint į dvi dalis ir vieną išmest į šiukšlių dėžę iškart, neskaičius. Kuo mažiau, tuo lengviau, – sakau  tam ponui, kuris vykdo darbuotojų atranką. Skaito jis tuos CV, brauko, kviečiasi į pokalbius ir niekaip neišsirenka. Skaityti toliau: “Apie išrankią nuotaką ir 100 pasimatymų“

Valentinas ir jo dovanos

Anądien persikraustymo įkarštyje suradau voką su vaikiškais užrašais. Ir pabyrėjo vaikišku raštu rašyti popierėliai, atvirukai ir įvairių formų pieštos  širdelės. Taip smagu buvo pažiūrėt į ankstyvo mokyklinio amžiaus Valentino švenčių prisiminimus ir prisipažinimus. Dovanos neišliko, tik rašteliai. Mokinukams viskas daug paprasčiau. Jiems bet kokia dovana – dėmesio ženklas, nesvarbu, ar didesnė, ar maža. Jei raudona ar širdelės formos – jau įvykis. Skaityti toliau: “Valentinas ir jo dovanos“

Pasižadėjimai sau. 2017

Kiek nepamatuoto optimizmo yra metų pradžioje ir kaip tyliai kovo mėnesį jis išgaruoja.  Tiek daug vilčių sudėta ir taip gerai pasiruošta žemam startui sausio pradžioje. Pakelsim lygį į dar aukštesnį lygį – sakydavo mano kolega. Valgysim 70 proc. daugiau  daržovių įskaitant lapinius kopūstus, išmoksim juos paruošti keturiolika kitų būdų, nes kartą jie buvo visai nevalgomi ir net nesukramtomi kaip troškinti plastikiniai šiaudeliai.  Be sveikuoliško pasiryžimo valgyti vitaminus daržovių pavidalu, dar pasižadame mesti rūkyti, gerti tik prabangius gėrimus, todėl mažais kiekiais, įsipainioti į santykius tik su perspektyviais interesantais, pervesti bobutę per gatvę, klausyti objektyvių draugių nuomonių, paduoti kam nors stiklinę vandens, nevadinti 80 metų dieduko žąsinu, net jei jis visai nesiorientuoja kelyje vairuodamas savo vintažinius žigulius.

Skaityti toliau: “Pasižadėjimai sau. 2017“

Dvigubas gimtadienis!

Man jau 23. Nemeluoju. Tiek laiko aš mama. Daug daugiau laiko aš dukra, dukterėčia, sesuo, draugė. Yra laikinų dalykų, yra  ir tokių – visam gyvenimui. Ir šiandien ta diena, kurią reikia švęsti – ne tik dukros, bet ir mamos gimtadienis. Kai šį kartą buvai  sugrįžusi, kelis kartus vis pasakydavau: kaip norėčiau, kad vis dar būtum maža. Gal iš didelio egoizmo tai buvo pasakyta – tada aš irgi bučiau … Skaityti toliau: Dvigubas gimtadienis!

5tadienio evangelijos prie lentos

 

Baltu ant juodo vienoje vietoje. 2016 lapkritis-gruodis. Daug kas tikra, nujausta iš anksto. Turbūt todėl, kad viskas universalu. Todėl, kad mes viską žinome anksčiau nei tai parašome. Ir parašome anksčiau, nei tai atsitinka.

14900491_1156861721050896_9168352181368874634_n
2016-11-04 Pavėlavusios evangelijos…šį kartą apie kalbas, kurių nereikia ;)

Skaityti toliau: “5tadienio evangelijos prie lentos“