gyvenimo dienoraščiai
Visą savaitę galvojau kad reik rašyt metų ataskaitą, bet patys suprantat, šventės, dar plius atostogos, dukros viešnagė, kasdien pilni namai svečių ir įnamių, amžinas valgymas visokių skanumynų. Kaip čia rašysi? Dabar pajutau, kad sugriebė studento sindromas, kai ryt egzaminas, o aš dar nieko neskaičiau. Pernai taip praleidau tą metų ataskaitą, nors būtų buvę ką parašyti.... Skaityti toliau →
Ir šiaip, dažniau prisiminkime, kaip labai žmonės nori gyventi, kai gerai baigiasi sudėtinga operacija, kai išgyja po sunkios ligos, kai paaiškėja, kad mažas guzelis yra tik guzelis, o ne vėžys.... Va tada įsijungia naujas kvėpavimas, gyvenimo džiaugsmas, prioritetai susidėlioja be pastangų ir šūdniekiai, dėl kurių kadaise buvo tiek trydaliojama, tampa tiesiog nepastebimi.
Nemanau, kad kažkokie ypatingai nušvitę būsim po karantino, gal tik išėję po jo būsim gerai išmokę plaut rankas, nesibučiuot su kiekvienu sutiktu ir pradėsim taupyt ne juodai dienai, o juodiems mėnesiams ar metams. Iš pradžių labai užsiturbinę būsim tai daryti. Bet… ir tai praeis, kaip sakė Saliamonas :)
Gi žinot, kaip būna, kai laikaisi tradicijų? Kartais nenori, o tradicija griebia už gerklės ir smaugia: „ Ką? Pamiršai?“. Taip man metų ataskaitos tradicija jaučiau, kad pasmaugs visą savaitę. Galvojau, ką rašysiu ir ko ne. Ką pasakysiu visiems ir ką pasiliksiu sau. Kai prisėdau ir parašiau pradžią, mano Bitė išsivedė mane psivaikščioti. Senas šuo kaip... Skaityti toliau →
Šiaip jau manau, kad žmonės yra vienodi. Ir vyrai, ir moterys. Biologiškai kūnai skiriasi tik kai kuriomis „galūnėmis“ ir tiek. Nesiskiria mūsu kepenys, inkstai ir širdys. Nesiskiria ir smegenys, gal tik vos vos. Va visai neseniai su rimtom veido išraiškom kai kurie svarstė, kad prezidentė moteris tarsi bus ne tokia protinga kaip vyras. O jei... Skaityti toliau →
Mums vis dar daug norisi ir daug trūksta iki laimės. Atrodo, kad gerai gyvensim, kai viską turėsim. Kai pasieksim. Kai nieko netrūks. Va tada, tai pagyvensim be rūpesčių, ane? Ir jei jums iki laimės trūksta tik kelių milijonų, papasakosiu šitą istoriją. Papasakosiu apie eksperimentą Universe 25, kurį nuo 1968 iki 1972-ųjų darė amerikiečių etologas John... Skaityti toliau →
Pamenat tą atvejį, kai kažką pamiršę maklinėdami namuose grįžtat į tą vietą, kur ta mintis kilo? Kontekstas svarbu. Kodėl nusikaltėliai grįžta į nuskaltimo vietas? Gal todėl, kad prisimintų? Kodėl apie prabėgusią meilę norintys prisiminti grįžta į pasimatymo vietas? Dėl to paties. Atmintis ten veikia geriau.
Ir kodėl suaugę vaikai su savo šeimomis turi gyventi atskirai nuo tėvų? Žinoma, gali kartu, nebent visi be išimties geria raminamuosius ir yra šiek tiek apspangę. Kodėl susipykus mažiems vaikams smėlio dėžėj siūlom nueiti toliau „gi vietos yra“? Kodėl išsodina besipešančius į skirtingus suolus? Kodėl Romeo ir Džiuljetos meilės istorijoje buvo tiek lavonų? Todėl, kad... Skaityti toliau →
Neuromokslų ir psichologijos profesorius Matthew Walker iš Berkeley universiteto parašė gerą knygą „Why We Sleep: Unlocking the Power Of Sleep and Dreams." Jei nemanot, kad miegas svarbus arba jei labai mėgstat pamiegoti, paskaitykit knygą, o kol kas keli svarbūs dalykai apie miegą ir smegenis. Ir apie tai, kam motina gamta sugalvojo sapnus - dvi valandas... Skaityti toliau →
Pamenu, kaip prieš gerus dešimt metų darbe darydavome fokuso grupių tyrimus - klausinėdavom savo perspektyvių būsimų klientų apie tai, kas jiems naujame produkte patinka, o kas nelabai. Ir tada atsižvelgdami į jų pastabas ir mūsų pastebėjimus, tobulindavom produktą ir palaimindavom jį rinkai. Ir ne visada mes, kaip ir kiti gamintojai kad ir iki smulkmenų ištobulinę... Skaityti toliau →
Pamenat tą atvejį, kai kažką pamiršę maklinėdami namuose grįžtat į tą vietą, kur ta mintis kilo? Kontekstas svarbu. Kodėl nusikaltėliai grįžta į nuskaltimo vietas? Gal todėl, kad prisimintų? Kodėl apie prabėgusią meilę norintys prisiminti grįžta į pasimatymo vietas? Dėl to paties. Atmintis ten veikia geriau.
Ateina tas amžius, kai nesvarbu kas ką pagalvos. Durnelė? So what? Atrodo baisiai? Aha, su pižama nusipirkti gėlių. Viena į tokią kelionę? Viena vakarieniauti? Kaip ji taip gali? O Tu taip gali? Normalūs žmonės taip nesielgia? O kaip elgiasi normalūs? Taip kaip Tu? Kam jai to reikia? O kada nors... Skaityti toliau →
Jei dirbat korporacijoj, tai turbūt turit plakatą ofise su surašyta kompanijos vizija, misija ir vertybėmis, kad ir kokios jos būtų. Laikotės įsikibę, jaučiu, kiekviena smegenų dalele. Kartojate kaip maldą darbe, kiekvieną savo žingsnį derinate su vertybių sistema ir niekad nė mintyse nepasiunčiat kliento ten toli, kur žolė neauga. Vertybių nauda galima neabejoti – tik kad... Skaityti toliau →
Man pagirios. Nuo Tavęs. Dienos ištįsusios iki begalybės, o naktys klampios ir bemiegės. Man norisi dar. Išgerti. Tavęs. Ne. Bus tik blogiau. Pagirias reikia ištverti. Aš lašinu tylą iš lašelinės, kuri padės išsiblaivyti. Tyla gydausi nuo haliucinacijų: o jei tavo žodžiuose išskaitysiu tai, ko nesakei, o jei atrodys, kad Tu irgi į mane žiūri kažkaip... Skaityti toliau →
Seniai nieko nerašiau apie telefonus ir internetą, bet tai dar nereiškia, kad jais nesinaudojau. Žibalo į ugnį mostelėjo viena smulkmena, kai mane tyliai ištrenkė iš vienos feisbuko grupės (aišku, kvepalų), mat, tik pamanykit, visą dieną (!) nemačiau kažkokios admino komentaro – vajezau, ignoravau įspėjimą. Nusikaltėlė. Kai telefonas nepraneša apie mikrojudesius internetiniame pasaulyje, tai ir pražiopsai.... Skaityti toliau →
Tik paklausyk. Tyliai, nieko nesak, o aš papasakosiu kaip bus paskui. Kokia bus ateitis, kurios dar nematai, nes įskaudinta, nes nusivylusi, nes atrodo, kad tam pragararui, kuriame esi, nebus pabaigos. Tau bus blogai. Dar kažkiek laiko. Kartais bus taip blogai, kad net vemsi iš skausmo. Baigsis ašaros. Baigsis mintys, kurios smaugia ir apdujusią traukia atgal.... Skaityti toliau →
Sunki tema dėl dviejų dalykų. Visų pirma tame eksperimente, kurį noriu aprašyt, kankino šunis, antra, pernelyg daug aplink žmonių, kurie patys save kankina išmokto bejėgiškumo spąstuose. Nei gyvi, nei mirę. Jokie. Kokie tai žmonės? Jei apsidairysit aplink, tai jų pamatysim. Vaikų, kurie nedrąsūs kažko imtis – „man nepavyks“, nes jiems taip šimtą kartų sakė nekantrūs... Skaityti toliau →
Ar mums nebepatinka saulėlydžiai? Ar mes nebemokam stebėti praskrendančių lėktuvų, suglamžytų debesų, apsnigtų tvorų, sušalusių uogų, žaidžiančių šunų, besišypsančių (gal mums?) praeivių. Mes save įkalinom bespalvėje kasdienybėje. Kartais pasidalinam tuo, prie ko stabtelėjo žvilgsnis, kas buvo labai ryšku. Bet labai trumpam. Mes dažniau skleidžiam protingus žodžius, aprašančius svetimą patirtį. Nes neišdrįstam pasidalint sava. Tikra.... Skaityti toliau →
Mes kalbam žodžiais. Nes gyvybiškai reikia. Žmonėms reikia jaustis chebros dalimi. Tylėdamas nepasijusi. O smegenims į naudą socialiniai kontaktai. Bet ne visi. Ne paviršutiniški. O tik tie, gilūs. Tie, kurie pagrįsti nuoširdžiu smalsumu. Giliam bendravimui svarbūs ne žodžiai, kuriuos žmogus sako, bet labiau supratimas reikšmės, kuri slepiasi už žodžių. Ar teko kada susidurti su žmonėmis, su kuriais... Skaityti toliau →
Kiek kartų taip buvo: norite parduoti savo nereikalingą komodą, suklypusį sodo namą, gendančią mašiną ir tą seną kiuženą įvertinate gerokai daugiau, nei ji verta, nes... tiesiog tas daiktas yra jūsų? Jei reikėtų pirkti tokį pat, kiek už jį sumokėtumėte? Kol skaičiuojat ir konvertuojat, papasakosiu apie R.Talerio „turėjimo/nuosavybės efektą“ (endowment effect). Nors iš tikrųjų galvojama, kad... Skaityti toliau →
„Jie mūsų nesupranta“– sakom su ašara balse ir priduriam „ o taip reikia, kad mane suprastų“. Aha, man irgi patiktų. Mums visiems reikia gilaus ir tikro dalyko – kad suprastų daugiau, nei tik poelgius ir žodžius. Ir motyvus. Mus supranta, vadinasi, – palaiko, sutinka su mūsų nuomone, pagiria, užjaučia, pateisina. Ar ne to mes norim,... Skaityti toliau →
Pažinojau tris Valentinus. Visi buvo slidūs kaip žalčiai. Prastų asociacijų kelia tas vardas ir tą dieną gadina. Gal tik kokius tris kartus TA diena buvo ypatinga. Ar keturis, nors romantiškų dienų per gyvenimą buvo gerokai daugiau. Gražiausiai pamenu, kai ryte po pūgos išėjusi į kiemą pamačiau nuvalytą savo mašiną. Gal kaimynas netyčia supainiojo savosios ieškodamas?... Skaityti toliau →
O dabar paklauskit savęs, ar yra pasauly nors vienas žmogus, kuris suprastų jus taip, kaip jūs patys save suprantat? Sąžiningai atsakėt? Fiasko!
Ne, kalba neina apie žmones, kuriuos mes per gyvenimą pažinom, įsiminėm, susitikimai su kuriais įsirėžė į atmintį. Jie gyvena kitoj smegenų vietoj. Pakalbėkim apie draugus. Po to, kai perskaitysit, bus aiškiau, kad net toks efemeriškas-metafinis-dvasinis-emocinis dalykas kaip draugystė nulemtas mūsų smegenų. Už tai atsakinga DMN (default mode network ). Mokslininkai kažkada visai netyčia ištyrė (net galvojo, kad susimovė... Skaityti toliau →
Pažįstu šeimų, kurios didvyriškai grumiasi su vaikų noru turėti telefoną net ir pradėjus eiti į mokyklą, žinau ir tokių, kur metų amžiaus vaikai pasiima „savo“ iPadą ir ramiai leidžia laiką. Ar vaikai dažnai verkia? Nebe, nes turi ipadus ar telefonus. Verkia tada, kai juos atima. Skaitmeninė silpnaprotystė arba skaitmeninis autizmas – čia turbūt netikri pavadinimai,... Skaityti toliau →
Aną dieną telefonas išmetė pranešimą - tu buvai įlindusi į ekraną kažkiek minučių ir tai 25% mažiau nei vidutiniškai per savaitę. Valio! Pasiekimas. Ar tikrai? Žinoma, nes nuo socialinių tinklų vartojimo ir visokiausių skaitmeninių prietaisų naudojimo žmonių smegenys pamažu džiūsta ir netenka gebėjimo mąstyti – vystosi informacinis pseudodebilumas. Dabar apie suaugusius, o kitą kartą apie vaikus. SKAITMENINĖ... Skaityti toliau →
Kelis kartus bandžiau tą gynybinį savo namų-tvirtovės įvaizdį paaiškinti kitiems, bet nedaug kas suprato apie ką aš. Ir nudžiugau, kai perskaičiau apie vieną tyrimą, apie kurį papasakosiu.
Metams baigiantis galvojau, kad reikia pradėti naują projektą., lyg man senų per mažai. Rašysiu apie smegeninę - pati save pagąsdinau. Tik kartą per savaitę - nuraminau. Pvz. trečiadieniais - konkretizavau. Beveik sugalvojau pavadinimą. Susirašiau temų planą. Iš anksto apribojau žodžių kiekį ( nepavyko - priskiedžiau šį kartą per daug), nes visi gi labai tingi skaityti. Nors... Skaityti toliau →
Nežiūrint didelio tempo, buvo daug ramybės. Ne tos, kuri migdo ir atbukina. Tokios, kuri leidžia žiūrėti į viską su atlaidumu. Žinoti, kas kodėl vyksta ir suprasti, kad tai ne apie mane. Ir nebesukti sau galvos. Gal čia kaltas mano susidomėjimas smegenimis? Kai žinau, kad kai kurie procesai veikia be mūsų valios, daug lengviau gyventi.
Ir kiti mūsų? Gal nesuprasdami galim tiesiog suprast, kad jie ją turi. Kitokią tiesą. Toleruoti ar netoleruoti, pritarti ar ne, smerkti ar ne – sunkesnis pasirinkimas. Lengviausia toleruoti, kad tavo draugei visada pink is her favourite. Kaip galima bijot skrist lėktuvu, kaip galima bijot aukščio, kaip galima nesuprasti to, kas parašyta paprastais gimtosios kalbos žodžiais,... Skaityti toliau →
Mus valdo tas organas, kuris užima 2% kūno svorio ir sunaudoja 20% visos kūnui skirtos energijos.
Ir sakau jums, jei užkabino tas tekstas, norit – kopijuokit, keiskit, pildykit, graudinkitės, ašarokit, bet pasakykit mylimiems žmonėms tai, kas guli širdy. Kaip mažiems vaikams lengva pasakyt, kad myli, ir kaip sunku jau suaugusiems... Kažkokie labai taupūs ir bailiai daromės ne tada, kai reikia.
Pasaulyje pasirodo švenčia Tarptautinę draugystės dieną. Estai ir suomiai — didžiausias respect jiems! — vasario 14! Kai kuriose šalyse dar kitose kitomis dienomis. JT Generalinė Asamblėja paskelbė tarptautine draugystės diena liepos 30-ją. Ta diena turi net oficialų simbolį – Mikę Pūkuotuką! Ne, rimtai, negali būt geresnio bičo, joks Mažasis Princas ir Alisa nesusilygins su juo,... Skaityti toliau →
Prabundu šiąnakt gilioj nakty ir jaučiu, kaip negera. Akys stulpu, miegot negaliu, mintys sukasi, galvoju, ką parašyt apie tai. Pykina. Po ilgos petraukos paragavau to, ko net nesąmoningai nesirinkdavau. Buvo lyg ir gerai, bet ne man. Vaikštau visą dieną tokia supykinta ir ne todėl, kad būčiau padauginusi. Tinkamų ir reikalingų sau dalykų net negalėtum perdozuoti. Jie... Skaityti toliau →
Iki Naujųjų supakavau kelis šimtus kalėdinių dovanų visai nepažįstamiems žmonėms. Arba vos pažįstamiems. Ir vos kelias dovanas labai labai artimiems. Seniai nustojau klausti, ko tie mano žmonės nori Kalėdoms. Tai, ko jie norėtų, negaliu (gal net neįmanoma) padovanoti, o tai ką dovanoju – tik maža smulkmena iš to, ko jiems galbūt norėtųsi. O gal ir... Skaityti toliau →
Kai perki atvirlaiškį, stengiesi jame parašyt kelis žodžius vienu atsikvėpimu. Nieko per daug asmeniško, nes gal paskaitys paštininkas, gal tėtis ar mama, ar vaikas. Tiesiog vienos akimirkos žodžių pliūpsnis - tai kaip jautiesi ir ką kaip linkėjimus siunti kitam. Tokie tie mano atvirlaiškiai. Sudėsiu juos iš Instagram ir Facebook, kad liktų vienoje vietoje. ... Skaityti toliau →
Pasirodo, tai populiarus būdas mokėti pinigus už mašinas, kurias nusižiūri dažniausiai vokiškuose interneto puslapiuose. Aišku, variantas būna tobulas: ledinė mašina, su pribumbasais, kaina nereali: tik pagalvok, važinėjo bobutė su 7 bėmdubelvė į bažnyčią, o iš tikrųjų tai paskenduolę Veroniką bando iškišt už vyro.
Nesiruošiu tinklaraščio paversti nei kulinariniu, nei ūkiniu kokiu nors kitokiu, bet nutariau pasidalinti savo priešvelykiniais smagumais. Žinoma, prieš kelis metus kai tai pirmą dažiau kiaušinius šilku, nesugalvojau to kaip nors pranešti kitiems su viso proceso vaizdu ir instrukcijomis. Anokia čia paslaptis ir stebuklas, pusė Lietuvos taip dažo. Stebuklas, kad niekad nežinai, kaip išeis. Ne laikas kaklaraiščių ieškoti, kai... Skaityti toliau →
Aš jį pamačiau internete. Įsimylėjau iškart, tik iš tolo. Vis jį nužiūrėdavau toje virtualybėje, jis man buvo itin patrauklus, bet neslėpsiu, lyginau jį su kitais. Tegul kiti dar geresni, bet jis buvo kažkoks labai ypatingas. Vis neapleido nuodėminga idée fixe apie jį. Nestabdžiau savęs ir neatkalbinėjau: neva, jis ne tavo nosiai, tarsi per aukštai taikai, ai per daug svajoji, per daug... Skaityti toliau →
Kai draugė savo biusthalterį reklamos meno vardan pardavė filmavimo metu, tai sulaukiau replikų, kad tai per menka tema mano tinklaraščio įrašui. Oi, tikrai ne. Toks gyvenimas. Tikras. Nereikia kasdien apie gilius jausmus rašyti. Žmonių išradingumas ir smulkaus verslo galimybės mane labai pralinksmina. Papasakosiu, kaip žmonės tvarkosi gyvenimą kartais turėdami finansinės naudos, kartais tik smagumo ir gražių... Skaityti toliau →
Kiek nepamatuoto optimizmo yra metų pradžioje ir kaip tyliai kovo mėnesį jis išgaruoja. Tiek daug vilčių sudėta ir taip gerai pasiruošta žemam startui sausio pradžioje. Pakelsim lygį į dar aukštesnį lygį – sakydavo mano kolega. Valgysim 70 proc. daugiau daržovių įskaitant lapinius kopūstus, išmoksim juos paruošti keturiolika kitų būdų, nes kartą jie buvo visai nevalgomi ir net nesukramtomi kaip... Skaityti toliau →
Man jau 23. Nemeluoju. Tiek laiko aš mama. Daug daugiau laiko aš dukra, dukterėčia, sesuo, draugė. Yra laikinų dalykų, yra ir tokių – visam gyvenimui. Ir šiandien ta diena, kurią reikia švęsti - ne tik dukros, bet ir mamos gimtadienis. Kai šį kartą buvai sugrįžusi, kelis kartus vis pasakydavau: kaip norėčiau, kad vis dar būtum maža. Gal iš... Skaityti toliau →
Baltu ant juodo vienoje vietoje. 2016 lapkritis-gruodis. Daug kas tikra, nujausta iš anksto. Turbūt todėl, kad viskas universalu. Todėl, kad mes viską žinome anksčiau nei tai parašome. Ir parašome anksčiau, nei tai atsitinka.
Tas butas labai šviesus. Jame turbūt tik du juodi daiktai. Ne, trys. Viryklė, šuo ir mokyklinė lenta. Viryklė - nieko įdomaus, tipiškas Electrolux produktas, padarytas su protu, kaip ir daug kas Švedijoje. Šuo - neįtikėtinai švelnaus būdo ir gąsdinančios išvaizdos mišrūnas. Trečias dalykas - juoda lenta. Iš tikrųjų tai didelė siena, nudažyta mokyklinės lentos dažais. Prisiminiau, kaip pati kadaise norėjau... Skaityti toliau →
Skaitau seną 2015-ųjų ataskaitą ir suprantu, kad galėčiau ją pakartoti. Dėl to, kodėl buvo įdomūs metai ir apie dalykus, kurie pasitvirtina daugybę kartų. Namuose pamesto žiedo su deimantu dar neradau ir naujo dar negavau. Kava oro uoste man vis dar skanesnė už pusryčius lovoje. Mano patirtis vis dar nepadeda lengviau pasirinkti. Per dažnai nežinau, kaip ir ko aš... Skaityti toliau →
Baltu ant juodo vienoje vietoje. 2016 lapkritis-gruodis. Daug kas tikra, nujausta iš anksto. Turbūt todėl, kad viskas universalu. Todėl, kad mes viską žinome anksčiau nei tai parašome. Ir parašome anksčiau, nei tai atsitinka.
Velykas mėgstu labiau už Kalėdas. Gal Prisikėlimo stebuklas man stebuklingesnis už gimimą iš Šventosios dvasios. O gal banaliau – dėl to, kad Velykų bobutė ne tokia desperatiška dovanų klausimu kaip Kalėdų senelis ir taip smarkiai nespaudžia smegenų visiems gruodžio pabaigoje. Šventės vėl netikėtai atėjo. Maišatis, chaosas, kamščiai, paskutinės minutės pirkiniai. Ir susierzinimas, kuris nuslūgsta tik su pirmu... Skaityti toliau →
– Tu įdomiai gyveni, - sako man draugės, kai pasakoju įkritusi į kokią rizikingą ar stogą raunančią avantiūrą. – Tu chaoso karalienė, aš stebiuosi kaip tu valdai tą karalystę,- vis gūžčiodavo mano artimo užsienio kolegė su kuria daugiau kaip dešimtmetį dirbome kartu ir tapome draugėmis. – Aš tavim didžiuojuos, – sako man dukra, kai išgirsta... Skaityti toliau →
Megzt iš žodžių raudoną kilimą ir tiest po kojomis aplodismentams ošiant
Cheesecake irgi dažniausiai susiruošiu daryt spontaniškai, vakare, nes reik palaikyt šaldytuve, per naktį, arba nesusigalvojau anksčiau, arba turėjau svečių, arba kol kokioj per naktį veikiančioj parduotuvėj viską nusipirkau...
O kodėl ne? Bet kada! Svarbu tik rasti progą! Arba apsimesti, kad dabar yra kaip tik tas momentas, kai tik taurė burbuliukų gali išgelbėti padėtį. Draugė paskambina: "Gal prisijungsi? Mes ten..." Lygiai prieš metus, šeštadienį sėdėjome su draugėmis toje pat senamiesčio gatvelėj, tampančioje vasaros lauko kavine po didžiuliais žibintais, kuriuos fotografuoja kone kiekvienas turistas. Neskubus mūsų pokalbis ir klausimas... Skaityti toliau →
Ar gali būt per brangu sumokėt už laimingą žmogaus veidą?
Vienai žmonai normalu, kad vyras turi meilužę, o kitai žmonai normalu, kad vyras turi tik ją.
– Einu iš proto, kai reikia sugalvot, ką padovanot. Tokia katorga...Va dabar reikia dovanos brolio žmonai ir niekaip. Nupirksiu kokį čekį, - pasakoja kompanijoje prie vyno taurės viena moteris. - Man sunku padovanot dovaną žmogui, kurį mažai pažįstu. Jei visai nepažįstu, lengva, nes tinka klasika: nuo rašymo priemonės iki knygų, jei gerai pažįstu - vienas malonumas dovanoti, - sako kita. Kas... Skaityti toliau →
Ar mamos diena yra tavo diena ar tavo mamos diena? Kas svarbiau - kai tave sveikina, ar kai tu sveikini? Ar aplankysi, padovanosi gėlių, suvalgysi mamos kepto pyrago ir greitai išvažiuosi? Ar lauksi atvažiuojant ir pati dengsi stalą? Jei aplankysi, ar išdrįsi paklausti to, ko tu nenorėtum išgirsti? Ar ji norės papasakoti? Ar paklausi mamos, ar jai... Skaityti toliau →
| Sukūrė: Anders Noren
PROTO AISTROS 