PONIOS IR PONAI, VAIKYSTĖ BAIGĖSI

Ateinu nedrąsiai, prisėdu. Anoks čia malonumas – dėti savo jausmus ant stalo ir matyti, kaip juos narsto visai svetimas žmogus. Po vieną. Trauks kaip pincetu. Skaudžiai. Apžiūrinės.

Jau žinau, koks bus vienas pirmųjų klausimų. Manęs tikrai paklaus, kokie mano santykiai su tėvais. Tikrai norės žinoti, ar buvau mylima, kaip buvau mylima, kokie gražiausi ir liūdniausi prisiminimai liko iš vaikystės, ir man logiškai paaiškins, kaip tai sprogdina mano dabartinį gyvenimą. Visi mes iš vaikystės, kad ir kokia ji buvo.
Gal ir jūs norit pažaisti tokį žaidimą?

Koks gražiausias jūsų vaikystės prisiminimas, susijęs su tėvais? O koks baisiausias ar nemaloniausias? Atsakykite pirmiausia sau, paskui paklauskite jų. O dievai, jūs turbūt turėsit net šešis skirtingus atsakymus. Sakraliausi jūsų vaikystės prisiminimai yra visai ne tie, kuriuos prisimena jūsų tėvai. Tai, kas atrodo labai gražu ir sentimentalu jums, tikrai yra pamiršta tėvų. Tos situacijos, kurią nešiojatės kaip didžiausią vaikystės nuoskaudą ar nemeilės išraišką, tėvai gal net neprisimins. O jei kalbantis susikirs prisiminimai ir visi prisiminsit tą patį, bus puiki proga pasikalbėti. Ir apie nuoskaudas, ir apie meilę, rūpinimąsi, baimę. Ir apie tai, kad vaikystė baigėsi.
Taip, ponios ir ponai, jūs suaugot ir gal pagaliau nustosit kaltinti tėvus, kad kažkada žaidėt mediniais žaislais, vaikščiojot su raktu ant kaklo, mama nepakankamai glostė, šeštoje klasėje jums nenupirko mobiliojo telefono, dviratuko ar Britney Spears kvepalų, todėl jums kažkas gyvenime dabar klojasi ne taip, kaip norėtumėt. Neturėjot dviratuko. Ir tiek. O jei turėjot, tai dabar jaučiatės geriau, gavę laimingesnę gyvenimo pradžią? Nė neprisimenat, ką gavot, bet užtat ko negavot – labai ryškiai.
Dairausi aplink. Žiūriu į save ir kitus. Užaugusius, bet nesuaugusius vaikus, turinčius savų vaikų.
Va tas charizmatiškas vyriškis, kuris niekaip negali surast savo gyvenimo moters, psichoterapeutų nuomone, matyt, turėjo problemų su mama. Kitas gal iki šiol be deramos pagarbos žvelgia į tėvą, kuris nebuvo idealus, ir save pjauna, kad tik būtų idealus saviems vaikams? Gal anas, kažkaip neteisingai mylėtas vaikystėje, vis blaškosi po svetimas lovas ir kiekvienąkart, baigęs išskirtinį pasirodymą sekso arenoje, prispaudžia moterį klausimu: „Ar tu mane myli?“ Gal jis taip akimirką pasidžiaugia atsakymu, pasitepdamas vaikystės žaizdas? Arba toji, kuri visada įsipainioja į santykius, kur net negali būti meilės ir pagarbos, – ar tik ne todėl, kad ilgisi tokio tėvo, kokį turėjo ir mylėjo – geriantį, mušantį, išeinantį savaitėms ir grįžtantį su lauktuvėmis? O tas kostiumuotas sėkmės lydimas vyrutis saujomis ryja laimės piliules, nes tėvų meilės gaudavo tik už tobulumą – už nuobodžiai vienodus gerus pažymius. Dabar jis užpakaliu žemę aria, kad tik būtų idealus darbuotojas, vertinamas už pasiekimus, užtat jo smegenyse šokinėja fejerverkai, kurių jau nebesugeba užgesinti per didelės vaistų dozės.

Žodžiu, sako mums, jei nemoki bendrauti, jei tavo savivertė nusmukusi žemiau jūros lygio, jei nemoki mylėti ir priimti meilės, nesukuri sėkmingų ilgalaikių santykių – tai senų ir neišspręstų šeimos konfiktų ir tradicijų atgarsiai. Iš vaikystės.

Užaugom ir, atrodo, viskas turėjo stot į vietas. Suaugom. Mąstom, suprantam, kas ir kaip, nuoskaudas pamiršom ir gyvenam taip, kaip norim patys. Bet – ne. Reikia gi dėl savo nesėkmių ką nors apkaltinti.
Lengviau kabinti savo nesusisekusio gyvenimo kaltes savo tėvams. Jei kas blogai – kalta mama. Neišmokė, išmokė kažkaip ne taip, pasakė, nepasakė, nepatarė, nepadarė, buvo per daug rūpestinga, buvo nerūpestinga, turėjo asmeninį gyvenimą, neturėjo asmeninio gyvenimo. Pasakė kažkada vieną kitą žodį pavargusi, tai dabar užsikabinkim už to žodžio ir apsimeskim, kad tai mums gadina gyvenimą. Mes tokie nelaimingi, nes mama buvo bloga. Arba tėtis. Arba abu. O jei laimingi esam, irgi ačiū jiems. Betgi tėvus kaltinam gerokai dažniau, nei jiems dėkojam. O dažniausiai jiems dėkoja tie, kas jų neturi. Gal geriau būtų kviesti į pagalbą psichologą, psichoterapeutą ar psichoanalitiką – priklauso nuo situacijos sunkumo ir finansinių pajėgumų – ir susitvarkyt savo galvą: išmėžt sąmoningai surūšiavus visą mėšlą, kurio ten prisikaupė?
Tie, kurie dirba su mūsų galvomis, sako, kad vaikystė baigiasi tada, kai miršta tėvai.
O kol dar nenumirė, pats laikas susitvarkyti savo smegenines, kad nesibaigiantys dialogai su tėvais mūsų galvose nebetrukdytų jų kapų ramybės. Jei tėvai dar gyvi, nebenuodykime nei sau, nei jiems gyvenimo. To, kuris liko.

Ponai ir ponios, vaikystė baigėsi.
Prasidėjo gyvenimas ir jei jis nepatinka, galim dažniau paspardyt užpakalį sau, kad paskui vaikai mūsų nekaltintų dėl savo nenusisekusių gyvenimų.

Tekstas rašytas žurnalui LAIMĖ,  RUGSĖJIS 2O18