NESEK MAN PASAKŲ!

„Keistos tos pasakos, – tarstelėjo anądien moderni močiutė, kuriai prasidėjo tradiciniai „pasakėlė ir miegot“ vakarai. – Gūdi senovė ten – arba ėda viens kitą, arba laukia princo. Suprantu, klasika, bet gyvenam jau kitais laikais. Ko tokios pasakos gali išmokyt?“

„O tu žinai, – tęsia ji, – kad ispanai kovojo ir va „Raudonkepuraitę“ išėmė iš bibliotekų (vaikams iki šešerių), nes pasaka „iliustruoja lyčių stereotipus“?“ Nežinau.

Anūkų neturiu. Pasakų neskaitau. Suprantu, liaudies išminties simboliai ir elgesio schemos, tačiau koncentruota paturbinta daugelio kartų patirtis kartais gali nepataikyt į šiuolaikines realijas. Susiginčijam ir atsisveikinam. Pasakų skaityti.

Įdomu, kokias baisybes perskaitė ispanai, bet galiu pafantazuoti ir nežinodama – tarkim, erotiškai raudona suknele pasipuošusi jauna nekalta mergaitė eina į mišką, kur saldžiabalsis moterų viliotojas, močiutę apžavėjęs, kitu bandymu Raudonkepuraitę temps į lovą. Tiesa, niekaip nesugalvoju Medžiotojų vaidmens – gal jie kokie dorovės sargai?

Dažniau pasakose matau gyvenimą. Šiuolaikinį. Sniego karalienes, sužavinčias jaunus vaikinus, trečiuosius brolius, kurie be mokslų gerai prasisuka ir gauna viską, apie ką moksliukai tik svajoja, bjauriuosius ančiukus, tampančius gulbėmis ant podiumo, karalius, kurie garbinami, kol FNTT ar STT nuogą tiesą pasako.

Štai „Pelenė“ transliuoja man, suaugusiai moteriai, kad batai – labai svarbu. Dar svarbiau – bent puse numerio per dideli, kad puotoje ištinusių kojų nenutrintų. Pati Pelenė – bespalvė persona be polėkio, tik ir laukianti, kad kas nors už ją jos gyvenimą sutvarkytų. Jei ne tetulė Fėja, ji būtų iki gilios senmergystės sėdėjus užpečky, o dabar, prašom, aprengė, nuvežė, žmonėms parodė ir korta paėjo. Princas – fetišistas be galvos dėl pėdų. Atjojo, pamatavo batelį, paėmė į žmonas. Ir čia didžioji moters laimė? Nei pačiai rinktis, nei galvoti, ar Princas patinka, ko lovoj ir kovoj vertas, ima – džiaugtis reik. Na, o kaip jums tas motiniškos meilės aktas, kai Pamotė savo dukroms pirštus kirviu apkapojo, kad tik į kurpaitę tilptų?

Coliukė irgi gera barakuda – gražiai dainavusi, prašmatniuose rožių pataluose besivoliojusi ir žavėjusi aplinkinius savo akinamu grožiu, tuo grožiu naudodamasi labai šiuolaikiškai ieško būdų susitvarkyti gyvenimą svetima sąskaita. Aišku, už baisaus Rupūžėno tekėti nenori (kas norėtų, jūs man pasakykit?), bet senam magnatui Kurmiui labai nesipriešina. Besiruošdama vestuvėms, dar romaniuką su Kregžde greta aklo būsimojo suka. Teisingai sako, išslaugyk vyrą ir jis tave įsimylės! Nedėkingoji Coliukė meta turtingą, bet nepatrauklų Kurmį vestuvių išvakarėse ir kvietimu išlėkti į šiltus ir turtingus kraštus pasinaudoja – tegul tik Kregždė skraidina. Tiesa, anas ten ją ir palieka. Amerikoj? Emyratuose? O elfų Karalaitis ko vertas! Šiais laikais jis būtų laikomas narcizu ir manipuliuotoju kaip iš vadovėlio: „Tekėk už manęs! O jei atsisakysi, aš mirsiu…“ Taip, sutinku, gal Kregždės ir Coliukės santykiai buvo tik draugiški, bet kodėl gi ta Kregždė taip liūdnai giedojo gražiausias vestuvių giesmeles Coliukės ir elfo vestuvėse?

Atrodo, moterys tose pasakose tik sėdi ir laukia nuostabių princų gelbėtojų, kurie jas išbučiuos, prikels iš mirusiųjų, nuskraidins į dausas ir išvaduos iš vidinių drakonų? Ne, yra ten ir kunigaikščių, kuriems pirmiausiai ne princesės, o psichoterapijos reikia. Pamenat, vienas toks ekologiškomis dovanomis Karalaitės nesuviliojo, tad Kiauliaganiu startuoliu tapęs aukštųjų technologijų šnipinėjimo ir muzikos įrangą į bučinius keitė. Sakot, dabar taip nebūna? Būna! Įdomesnė ta dalis, kai už šimtą bučinių su Kiauliaganiu tėvas Princesę iš rūmų išvarė ir apsimetėlis pasirodė visu gražumu. Stovi va jo svajonių moteris, imk, bučiuok, vesk, nepaleisk, o jis elgiasi kaip tipiškas neurotikas: skaito paskaitą apie tikrąsias vertybes, kurių ji nesuprato, trenkia duris prieš pat nosį – dabar man Princesės nereikia. O taip reikėjo, taip reikėjo…

Suaugusiojo akimis žiūrint, senosiose pasakose vien kanibalizmas, seksizmas ir antifeminizmas. Na, ir ryškios psichologinės herojų problemos. Kaip gyvenime.

Pasakas reikia pirmiau paskaityt suaugusiesiems, kad suprastų, jog ne blogos pasakos formuoja vaikus, o realūs žmonės, kurie gyvena šalia.

Tokie, kaip iš pasakų. Jokia „Raudonkepuraitė“ nepakens mažai mergaitei labiau nei mama, kuri ją išvaro vieną į mišką pyragėlių močiutei nunešti, užuot užsakiusi iš „Barboros“.

ŽURNALAS LAIMĖ 2019 spalis