Nedėkinga ožka ir moralinių skolų šiltnamis

Taip jau atsitiko, kad pasisiūliau ir tapau išbandymu. Būna, kad būsimi kirpėjai treniruojasi pensininkų galvas kirpdami,tai kodėl nepadėjus būsimam koučingo specialistui. Juo labiau, kad iš emės tai kalbu su tarsi su savim, plaukiu sava upe, o jis tik padrąsina, ar paklausia kaip jaučiuosi irkluodama, ar žinau kur ir kodėl…

Daug ten buvo visko, bet pasijutau tarsi tai esu dariusi daugybę kartų. Kitiems. Na, tarsi dirbusi gyvenimo treneriu. Tik jei norėčiau tai daryti profesionaliai, be mokslų dar reikėtų šiek tiek prikąsti liežuvį.

Didžiausias mano atradimas buvo gana skausmingas. Pasijutau nedėkinga kliaule. Ar karve. Nežinau, ar buna nedėkingos žirafos arba gazelės. Nebent liūtės, tigrės ir katės.

Taigi tiesiog neradau, kam esu dėkinga. Net už ką. Nesijaučiu dėkinga. Dėkoju ir viskas. Nesinešioju dėkingumo kaip amžino ilgesio ar nenumegzto šaliko.

Jei paprašau kažko ir tai gaunu, dėkoju. Tai tarsi paprasti mainai. Tai momentinė būsena.Ir ji Praeina. Šiandien nesugebėjau sugalvoti, kam esu dėkinga ir už ką.

Dėkinga būčiau tada, kai kažkas versdamasis per galvą, aukodamas savo laiką ir visus kitus labiausiai jam būtinus dalykus padarė man tai, ko ilgai jį maldavau padaryti. Arba jei neprašoma gaunu tai, ko labai man reikia ir ko niekada nepaprašysiu. Iš principo. Tada esu dėkinga. Bet jokio žmogaus nepriverčiau daryti to, ko jis nenori.Jei jis tai daro,  tai jau tikrai ne dėl to, kad aš jausčiau dėkingumą.

Kalbėdama išraičiau iki tokio marazmo – dėkinga jaučiuosi tada, kai esu skolinga. Kai negaliu atsidėkoti tuo pačiu, nei kuo kitu, kai nei pinigų, nei ačiū neužtenka. Arba kai nebegaliu atiduoti skolos, nes to žmogaus, kuris man kažką gražaus gyvenime padarė ar paskatino padaryti, nebėra ir aš jam laiku nepadėkojau. Dėkingumas – tarsi išvešėjusi moralinė skola. Bandžiau pasivaikščioti po savo moralinių skolų šiltnamį – nyku ir tuštoka.

Nesu dėkinga už tai, kad atsitiktinai aš gimiau, nesu dėkinga pasauliui, kad man taip, o ne kitaip susiklostė gyvenimas, kad turiu tokius draugus, kokių nusipelniau, kad vaiką turiu tokį, kokį pavyko užsiauginti, kad miegu su tuo, kuo miegu, o jei miegu viena, tai nedėkoju pasauliui, kad galiu išsimiegoti. Nei valdžiai, vyriausybei, Nato, nepriklausomybei, Lesto ar Vilniaus energijai. Nesu dėkinga net sau. Nes nėra už ką.

Džiaugiuosi daugeliu dalykų, kurie man atsitiko gyvenime, bet nesu už juos dėkinga. Džiaugiuosi žmonėmis, kuriuos sutikau ir kurių nesutikau, džiaugiuosi geru ar blogu oru, technologijų pažanga, savo dukra, bet galit užmėtyt akmenimis – nesu dėkinga.

Kai tik mano gyvenime atsitiks tai, už ką aš jausiu didžiulę moralinę skolą su dėkingumu pranešiu. O kol kas būsiu nedėkinga ožka.