Tik nepasmauk kačiuko

Du vaikinai, dvi merginos. Senų laikų ir po gerų 30 metų visai kita situacija. Dvi istorijos ir tas pats kačiukas. Mielas, minkštas, jaukus.

Diena buvo skirta švęsti, o ne skirtis, bet taip jau atsitiko. O kai sukrenta viskas taip, kad staiga nuskaidrėja ir tampa aišku, tada nesvarbu, ar po trejų ar po penkerių metų buvimo kartu reikia galų gale užrišti mazgą. Ir nesvarbu kokia tai diena. „Blogai jaučiuosi, kai būnant kartu jis mane nori bučiuot kas minutę ir niekada nepaleist mano rankos, o kai nesam kartu, jis nori žinot, ką aš veikiu, kur esu, ir turėčiau jaustis kalta, kad man tada jo netrūksta. Ir dar – nesielgiu gerai su juo,  neatitinku jo lūkesčių. Jis prisirišęs prie manęs, jam be manęs nėra gyvenimo. Kitaip pasakysiu – aš jam visas jo gyvenimas. Turiu būti kaip kokia kompensacija už jo šeimą, už kelis artimiausius draugus ir dar būti jo mergina. O kur aš? Ką aš? Nenorėčiau būt kažkam kitam viskas. Mano akimis – gali nenorėti būti be to žmogaus, bet negali negalėt…Gyvenimo kartu perspektyva su juo man atrodė ne kažkokio naujo gyvenimo pradžia, o pabaiga. Jis tiek buvo apakintas savo meilės, bendros ateities įsivaizdavimo, kad net nematė, kaip aš jaučiuosi…. Ir kiek kalbėjom, ir kiek bandėm, niekas nesikeičia. Gal po penkerių metų aš norėsiu to laikymo už rankos, aš dabar tiesiog noriu pabūt viena. Pavargau. Tas sprendimas skausmingas, bet ir jam bus geriau, tik jis dar to nežino. Man mažiau skauda dabar, nei tada, kai buvau su juo…“- taip trumpai man pasakojo vieną dar labai šviežią išsiskyrimo istoriją. O aš taip pagalvojau – o kad mane taip už rankos visą laiką… Ir kad aš kam nors – visas gyvenimas?

Kita istorija iš senųjų laikų. Vienas jaunuolis visus studijų metus buvo slapčia įsimylėjęs merginą. Iš pradžių  ji turėjo draugą iš gretimo fakulteto,  paskui praktika, chaotiškas diplominio rašymas. Tas jo įsimylėjimas buvo nervingas ir net juokingas. Turbūt visi aplinkiniai apie tai žinojo ir suprato (kiek galėjo tuo jaunatvišku supratimu), tik padėti jam niekuo negalėjo. O  jis buvo perpildytas meilės jai.

Universiteto pabaiga, išleistuvių balius, abu istorijos herojai viename vakarėlyje. Vilniečiai draugai išsilakstė po namus, nedidelė kompanija nusitrenkė į vieno kursioko tėvų butą ramiam pratęsimui. Kompanijai  prasiskirsčius tie abu pasiliko galų gale nakvoti ir pasikalbėti. Kurso draugai tikėjosi jei ne laimingos pabaigos, tai jau bent laimingos pradžios.

Paskui vienas jo draugas liūdnai pasakojo atomazgą. Visų detalių niekas nesužinojo, tik tiek, kad ji dėjo į kojas nesulaukusi pirmojo autobuso. Jis išdrįso pasakyti viską, apie ką galvojo daugybę kartų per tuos studijų metus, kai tyliai ją mylėjo.  Jis žinojo, kad jie skirti vienas kitam, kad jis po paskyrimo važiuos dirbti į pajūrį, bet po poros metų persikraustys  į jos miestą. Jis ją išgąsdino ir ji pabėgo. „Jis viską sugadino. Na, žinai, tas pats, kai vaikui duodi mažą kačiuką, kuris jo seniai nori. Jį taip myli, taip džiaugiasi, taip gniaužia glėbyje, kad uždusina. Tai va, jis pasmaugė kačiuką.“

Švelniems mažiems gyviems sutvėrimams kaip ir  jausmams reikia ir laiko, ir erdvės užaugti. Ir sustiprėti. Jei jau pasisekė ir glėby atsirado minkštas jaukus katiniukas, jį galima mylėti ir nepavadintą jokiu vardu, nenusisavintą, neparsineštą namo visam laikui ir nepasmaugtą iki mirties.