– Iš to, kaip tu atidarai ofiso duris, visada aišku, kokios tu nuotaikos, – man lietuviškai sakydavo nuolat besišypsantis kolega amerikietis Andy, kuris dabar su dviem vaikais ir lenkaite žmona gyvena netolimoje šaly ir vis dar nuolat šypsosi. Jo nuotaikų kaitą tada ir dabar išduoda gestai ir kalbos tempas.
– Kas sugadino nuotaiką? – sako kolegė vos atidarius ofiso duris. Po 12 metų nuo Andy frazės viskas taip pat.
NE TAIP, KAIP GALVOJAU
– Visada galvojau, kad mūsų šeimoje aš esu ta racionalioji pusė, o tu emocingoji, jautrioji, – kažkada žiemos vidury sakiau dukrai, kai susiskambinome pasikalbėti, nes abiems buvo truputuką liūdna. Dėl dešimties skirtingų priežasčių.
– Maam, aš visada suprasdavau, kokios tu nuotaikos, – tu nelabai moki tai slėpti. Apsimesdavai, bet išmokau tave pažinti…Mūsų šeimoj aš racionali, o tu emocinga.
– O Tu kaip taip? Moki slėpti?
– Aš nutaisau poker face ir tiek. Nesimato…Ir nesigirdi.
Bet girdisi. Man. Kiek anądien kalbėjomės, kiek tylomis skrebenom kažką abi ausines susikišusios į galvas, abiems buvo gerai. Liūdna. Bet gerai. Tyliai jausti, kad kažkas tarsi netoli. Savas. Kuičiasi. Trinksi. Nutyla. Pasako žodį ir vėl tyla. Kartais nereikia nė sakyti, balsas išduoda, tyla praneša – viskas gerai, net labai. Arba nelabai. Ir pasikalbi apie tai. Arba ne.
SLĖPYNĖS?
Ir galvoju, kiek daug ir nuo ko reikia slėpti savo nuotaikas? Nuo savęs ir taip nepaslėpsi, o nuo kitų ar verta? Pamatys tas, kam prieš akis kasdien šmėžuoji ar kas tave kaip nuluptą pažįsta, o didžiausiai daugumai gyvenimo pakeleivių įdomesni jie patys. Bet taip ir turi būti.
Gal verta atrodyti taip, kaip jautiesi? Tegul saugosi…
Gal verta atrodyti taip, kaip jautiesi – pajuodusiais paakiais ir pykčiu akyse, kad žinotų – vienas neatsargus žodis ir gaus į snapą? Tegul saugosi. Tegul nelenda…Mes juk taip elgiamės pasąmoningai – galim instinktyviai pastebėti, užuosti agresiją, nerimą, sužeidimą ir tai demonstruojam. Visa tai nuo senų laikų, kai reikėjo pamatyti, ką lengva nukauti, o nuo ko reikia slėptis.
Dabar atsirado kita mada: apsimesti, kad viskas gerai, nors taip nėra. Slepia savo nuotaiką, apsimeta, kad viskas gerai kalbėdami su apysvetimiais ir svetimais žmonėmis… Suima save į geležinius gniaužtus, užsideda kaukę, kuri, kaip paaiškėja, dažnai nuslysta, ir eina užkariaut pasaulio. Tai čia tokia parodomoji programa. Viešumai ir aplodismentams. Paskui saujom geria antidepresantus ar neduokie kur nors pasikabina…Nors kita teorija teigia, kad kai viskas gerai, kai sakai, kad viskas gerai, geriau ir pasidaro.
PAKALBĖT AR PAVERKT?
Visokių patarimų yra:„ Pasikalbėk, padės.“ Jei nuotaiką sugadino koks ūkinis nesklandumas, pokalbiai ir pagalba visada į naudą. O jei net kalbėt nenori? Gal kalbos padeda, kai ieškai užuojautos, o kai skauda – nepadeda, nors auditorija ploja garsiai ir laukia istorijų.
Viešumoje gali užsiimti milijonu dalykų, kad užsiimtum, o parėjus namo lieki su savim viena. Labiau viena nei bet kada. Tada kartais pramuša. Tyliai. Arba garsiai. Sako, kad gerai, nes nereikia savyje laikyt jokių emocijų. Turiu draugę, kuri kaip uola, verkiančios jos nemačiau per 30 metų, bet žinau kokius du kartus, kai ji tai darė. Akmuo, ne moteris, vis sako man: „ Kaip gerai, kad tu gali nužliumbt“.
Man kažkada manoji sakė: „Ramiai, mam, aš neverkiu, kai esu viena, juk nėra, kas manęs pagailės“. Tuo mes ir skiriamės – aš paverkiu viena, kai žinau, kad manęs niekas nematys ir negailės.
KELI IŠGIJIMO BŪDAI IR VIENAS STEBUKLINGAS
Sako, kad reikia suprasti, kas gadina nuotaiką ir tai ignoruoti. Arba pašalinti, nei nemoki ignoruoti. Arba išpjauti su sveikais audiniais kartu.
svarbiausia – tiksli diagnozė. Gerai būtų nesuklysti.
O jei nepavyksta, tai reikia ieškot priešnuodžių smulkiems nuotaikos subjurimams taisyti. Kiekvienas turi savo.
Man viskas gerai tada, kai rašau. Nes tada būna gerai iš tikrųjų. Kartais kažkas išsprūsta su tos dienos emocija, mane šiek tiek pažįstantys žmonės supranta, apie kokias būtas ar nebūtas nuodėmes aš sriūbauju. Arba supranta, apie ką nutyliu.
Dar man padeda tai, ką darau kitiems, kai man blogai. Arba kai planuoju kelionę. Arba keliauju. Arba kai įsipainioju į kokį nors projektą, kuris mane veža. Ką ten veža, skraidina. Tada tai viską pamirštu ir esu mergina su gitara!
Dar sako, padeda laimės tabletės. Anokia ten laimė iš jų, bet ašaras kažkur sugeria. Dingsta jos. Gal net subėga ten, kur išgertos kavos, arbatos ir suvalgytos sriubos.
Padeda boksas. Rimtai. Nesvarbu, kad kriaušė labai kenčia – kuo jai blogiau, tuo žmogui geriau. Katės. Knygos. Gėlės. Kinas. Namų tvarkymas. SPA
Padeda EITI pėsčiomis iki Vievio. Atgal jau su taksi.
Daiktų rūšiavimas išmetimui. Pyragų kepimas. Daug šokolado. Susitikti su draugais ar pažįstamais, kurių nematei pusmetį ar daugiau, Išvažiuot ten kur šilta. Kai saulė šviečia, nuotaika pasitaiso pati. Kiek klausiau, tiek skirtingų receptų gavau.
Mano ex kolegė daktarė Irena visada susiraukusioms ir nežinia (ar žinia) ko nelaimingoms siūlydavo nueit į Vėžio institutą. Labai greitai ten pasveikstama nuo savigailos ir mikroskopinių asmeninių problemų. Gal čia toks tautinis (o gal vis dėl to žmogiškai universalus?) savigydos būdas – geriau, kai žinom, kad kažkam daug blogiau?
Padeda vaidmenys. Pavyzdžiui, mamos. Visos mamos prisimena laikus, kai vaikai buvo maži – tada tai reikėjo bent jau apsimesti stipriomis, geležinėmis ir viską galinčiomis: stebuklus daryti per pusvalandį, o neįmanomus dalykus – per akimirką. Ašaros vakare, į pagalvę, dozuotai, jei tik noro ar laiko liko. Nors vaikai jau dideli, vos tik jiems blogai, visų mamų problemos ( ir blogų nuotaikų priežastys) iškart pasidaro niekingai menkos. „Tai man reikėjo sudaužyt savo širdį, kad tu išsigydytum savo?“ Gal ir taip, brangioji, visa tai keistai ir akimirksniu pagydo mamas nuo jų blogų nuotaikų.
PROTO AISTROS 
KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!